Nepražiūrėti dar vieno
„Viena iš šio karo pamokų yra ta, kad turėjome klausytis tų, kurie pažįsta Putiną (...) Mūsų draugų Ukrainoje, Moldovoje, Sakartvele ir Baltarusijos opozicijos. Mums reikėjo klausytis balsų pačioje Sąjungoje: Lenkijoje, Baltijos valstybėse ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Metų metus jie mums kartojo, kad Putinas nesustos. Ir atitinkamai veikė“, – pabrėžė EK vadovė.
Rusija, pradėjusi karą Ukrainoje, mėgina Europoje kariauti ir energetinį karą.
„Mūsų draugai Baltijos valstybėse sunkiai dirbo, kad išsivaduotų iš priklausomybės nuo Rusijos. Jie investavo į atsinaujinančiųjų išteklių energiją, į SGD terminalus ir jungtis. Tai brangu. Tačiau priklausomybė nuo Rusijos iškastinio kuro kainuoja daug daugiau. Iš šios priklausomybės turime išsivaduoti visoje Europoje“, – kalbėjo U. von der Leyen.
„Reikia tikėtis, kad dabar ES realiai išgirdo mus ir pastebėjo mūsų pastangas, nutraukiant saitus su Maskva. Nes toks jausmas, kad anksčiau Briuselyje mus dažnai tik išklausydavo, bet nuo tolesnių žingsnių tiesiog susilaikydavo, tiesiog sakydavo, kad galbūt mums Baltijos šalyse tie klausimai ir yra aktualūs, bet galbūt jie nėra tokie svarbūs visai Europai“, – VŽ komentavo politologė Margarita Šešelgytė.
Skelbiama, kad ES susitarta dėl bendro dujų saugojimo. Tačiau pasiekto 84% kiekio nepakaks, todėl ieškoma patikimų tiekėjų – jais tapo JAV, Norvegija, Alžyras ir kt. Rusiškų dujų importas į Bendrijos šalis ryškiai sumažėjo – nuo 40% pernai iki 9% šiandien.
Tačiau Rusija ir toliau manipuliuoja ES energetikos rinka. Tiesa, regis, ne visos Sąjungos valstybės linkusios išlaikyti „kietą“ poziciją: vienos taikosi prie naujų realijų, o kelios kitos jau dabar pranašauja kone neišgyvenamą žiemą, atitinkamai reaguoja ir dalis tokių šalių visuomenės.
Tai ir yra tai, ko siekia Kremlius, dėl ko meta visas propagandines (ir ne tik) priemones. Juolab kad artėja ne tik žiema – artėja keli svarbūs rinkimai Europoje, o tai neatsakingiems politikams bus proga pasibalnoti populizmo arkliukus.
„Rusija neabejotinai pasinaudos, kaip ir visąlaik iki šiol naudojosi, bet kokiais būdais drumsti vandenį Europoje, siekdama savo tikslų tiek destabilizuoti Bendriją, tiek ir išlaikyti ją savo ekonominėje bei energetinėje priklausomybėje. Todėl ir reikalingi labai ilgalaikiai ir tvarūs sprendimai, kurie tas priklausomybes mažintų“, – teigė M. Šešelgytė.
Pasak EK pirmininkės, siekiant sumažinti dujų įtaką elektros kainoms, ES yra būtina elektros energijos reforma. Pirmiausia siūloma nustatyti pajamų ribą bendrovėms, kurios elektros energiją pigiai gamina.
„Šios bendrovės gauna tokias pajamas, kokių niekada neplanavo, apie kokias net nesapnavo. Mūsų socialinėje rinkos ekonomikoje pelnas yra gėris. Tačiau šiuo metu neteisinga vartotojų sąskaita žertis pasakiškus pelnus ir gauti naudą iš karo. Šiuo metu pelnu reikia dalytis ir jį nukreipti tiems, kam to labiausiai reikia. Mūsų pasiūlymas padės surinkti didesnę kaip 140 mlrd. Eur sumą, reikalingą, kad valstybės narės atlaikytų tiesioginį smūgį“, – skaičiuoja U. von der Leyen.
Pasak jos, didžiulį pelną gauna ir didžiosios naftos, dujų ir anglių pramonės įmonės. Todėl jos turi prisidėti prie krizės įveikimo – susimokėti joms priklausančią dalį. Tarp rengiamų neatidėliotinų ir laikinųjų priemonių minimos ir diskusijos dėl viršutinių kainų ribų.
Ypač daug dėmesio savo metiniame pranešime skyrusi Ukrainai, EK pirmininkė pabrėžė: naujas pasaulio politikos puslapis verčia pergalvoti mūsų užsienio politikos darbotvarkę – metas investuoti į demokratijos galią.
„Šis karas – ne vien Rusijos prieš Ukrainą pradėtas karas. Tai karas prieš mūsų energetiką, karas prieš mūsų ekonomiką, karas prieš mūsų vertybes ir karas prieš mūsų ateitį. Tai autokratija prieš demokratiją. Ir aš čia stoviu įsitikinusi, kad drąsa ir solidarumas parklupdys Putiną, ir Europa paims viršų“, – teigė Komisijos vadovė.
Vertinant EK pirmininkės kalbą Europos Parlamente reikia sutikti, kad ji išties buvo stipri. Tačiau ir vėl neapleidžia jausmas, kad Vakarai dar ne iki galo „išlukšteno“ ES pašonėje veikiančių diktatūrų grėsmes. Kalboje apie užsienio politiką VŽ pasigedo Baltarusijos įvertinimo. Juk, regis, ne paslaptis, kad apsišaukėlis šios šalies vadovas Lukašenka – aiškus Putino sėbras ir klapčiukas. Verta prisiminti jo „operaciją“ su pabėgėlių srautu, siunčiamu per Lietuvos ar Lenkijos sienas. Net neverta spėlioti, kas sudėliojo šį scenarijų, skirtą destabilizuoti padėtį ne vienoje ES šalyje, kurias galėjo užplūsti dešimtys tūkstančių „batkos“ stumiamų pabėgėlių.
Uoliai kaimyninės šalies diktatorius vykdo ir kitus savo draugelio „kaprizus“. Pavertęs savo šalį placdarmu rusų armijai pulti Ukrainą, šis pseudovadovas dar ir nedviprasmiškai laido užuominas apie galimybę pulti (vėlgi rusų raketomis) Baltijos šalis ar Lenkiją.
Nematyti (ar užmiršti) to – ne mažiau pavojinga, nei apsirikti dėl Rusijos. Todėl kiek keista, kad ES (ir EK) nemato Baltarusijos keliamos grėsmės ir nestato šios šalies su visu jos diktatoriumi į bendrą gretą su Rusija. Nors ji išties nusipelno analogiško vertinimo ir griežčiausių sankcijų.
Beje, grįžtant prie energetikos. Pagyrimas Rytų ir Vidurio Europos šalims ties tuo ir apsiriboja. Neišgirdome ryžto aktyviau naudoti jų žinių bagažo politikos ir ekonominio saugumo klausimais. O dabar siūlomuose energijos bendrovių viršpelnio perskirstymo mechanizmuose kai kurios šalys tiesiog nepatenka dėl savo kitokios energetinės infrastruktūros.
