Švietimo liberalizacija, arba Visuotinio gėrio beieškant
Nenuostabu, kad būtent „Verslo žinios“ fiksuoja ir analizuoja nevalstybinio švietimo rezultatus. Paprastai tariant, kiek atsiperka investicijos į privačias mokyklas. Ne pinigais, o patrauklumu ir pasitikėjimu.
Pirmiausia skaičiai – 2021 m. Lietuvoje buvo 8% nevalstybinių mokslo įstaigų, jose mokėsi 5% moksleivių.
2000–2021 m. laikotarpiu nevalstybinių mokyklų skaičius išaugo 3,8 karto, mokinių, besimokančių privačiose įstaigose, skaičius šoktelėjo 9,4 karto, o pedagogų skaičius jose didėjo 3,5 karto.
2000 m. Lietuvoje buvo įsteigta 20 nevalstybinių mokyklų, tuo metu jose mokėsi 1.744 moksleiviai, juos mokė 405 mokytojai. 2022 m. veikia 90 privačių mokyklų, jas lanko 17.841 vaikas, mokytojais čia dirba 1.468.
Skaičiai valstybiniame sektoriuje: 2000 m. veikė 2.354 mokyklos, mokėsi 603.824 vaikai, dirbo 51.491 mokytojas. Šiemet 957 mokyklose dirba 25.938 pedagogai ir mokosi 330.262 moksleiviai.
Puikiausia suprantama, kad valstybinį švietimą pirmiausia veikia demografiniai dalykai, o ne privataus ugdymo plėtra.
Visgi, kol politikai reformuoja sistemą: tobulina ir pertobulina mokytojus, uždaro, padalija ir perdalija pedagogų studijas, mokyklų tinklą, skaičiuoja mokinio, paskui klasės krepšelius, steigia švietimo agentūras, kuria arba kalba apie prieinamumo gerinimą ir bendrus standartus – privačios mokyklos plečiasi. Tiesiog plečiasi, gerina infrastruktūrą, taiko modernius mokymo būdus, išleidžia vis daugiau abiturientų ir vis drąsiau prisitraukia geriausius mokytojus. Ir moka jiems geresnius atlyginimus.
Tai, kad kone 18.000 vaikų gali mokytis privačiose mokyklose, akivaizdu, rodo, kad Lietuvoje yra vis daugiau ekonomiškai stiprių tėvų, kurie gali rinktis ir gali už atžalų mokslą sumokėti. Tiesa, kartais nebūtinai už aukščiausios kokybės paslaugas.
Aukščiausios kokybės paslaugas teikiančiose valstybinėse mokyklose – eilės ir egzaminai, jų moksleivių pasiekimai fantastiniai, o reputacija – beveik be dėmelės.
Dauguma, pavadinkime, tradicinių vidutinių mokyklų „pagal gyvenamą vietą“ perpildytos, mokytojai ten – paskutinieji romantikai, dirbantys su trisdešimčia (privačioje – maždaug 15) vaikų klasėje, kur yra ir labai gabių, motyvuotų, ir, valdiškai tariant, žemo socialinio statuso.
Yra ir tokių mokyklų, ypač didmiesčiuose, kur niekas nesako, bet visi žino – ten vaikai sudėtingi, o mokytojai dirba iš reikalo. Paprastai tai vaikai, kurių tėvų gyvenimas sudėtingas.
Tad tik politikai, įstūmę mokyklas į biurokratijos ir reformų spąstus, gali kalbėti, kad švietimas Lietuvoje yra bendrasis gėris. Nėra. Veikiau tai paslauga ar šeimos investicija į ateitį.
Kokios išeitys? VŽ nuomone, ieškoti sinergijos tarp privataus ir valstybinio sektorių. Remti ne tik jaunus pedagogus, bet ir talentingus vaikus, kurti fondus, stipendijas, verslo finansuojamas klases paprastose mokyklose. Pamatyti šeimas, kurios augina talentus, kurioms rūpi, ir jas palaikyti. Ne tik moraliai.
Galų gale apsispręsti dėl vyraujančio švietimo modelio – valstybinis ar toks, kuriam kaupti reikia vos gimus vaikui. Pavyzdžiui, „privalomoji pagrindinio švietimo pagalba“ ir „privatus gimnazinis švietimo draudimas“. Rinka pati viską sudėlios į vietas, jei konkurencija bus rimta – galim laukti ir gerų kainų, netgi už premium klasės paslaugas. Bet rinka gali būti ir negailestinga – mokslas tik turtingiausiems, na gal dar ir gabiausiems, kuriuos dar mokyklos suole, kaip talentingus sportininkus, medžios būsimi darbdaviai.
Visgi jei Suomija (ko gero, dažniausiai ši šalis Lietuvoje yra minima kaip geriausios praktikos kūrėja) yra pavyzdys Lietuvai – statykime naujas mokyklas ne popieriuje ir ne rinkimų programose, o realybėje, liaukimės burbuliavę ir dėkokime mokytojams – paskutiniams romantikams, nors ir pavargusiems. Tiesa, Suomijoje beveik nėra privačių mokyklų, o ir privačiose nėra renkamas mokestis iš tėvų, pedagogai turi magistro laipsnį, vaikai renkasi mokyklą arčiau namų ir apie mokytojų ar dėstytojų streikus pastaruoju metu nepranešama.
Su naujais mokslo metais.
