P. Singeris. Ar Europa turėtų nustoti mokėjusi už Putino karą?

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra sakęs, kad iš rusiškos energijos turtėjančios Europos šalys „uždirba pinigus iš kitų žmonių kraujo“. Tremtyje gyvenantis Michailas Chodorkovskis, buvęs Rusijos naftos bendrovės „Yukos“ generalinis direktorius, BBC pareiškė, kad embargas Rusijos naftai ir dujoms būtų rimtas smūgis prezidentui Putinui, dėl kurio jis „netektų daugiau kaip pusės įplaukų“. 

Vis dėlto apie neatidėliotiną tiekimo nutraukimą kol kas nekalbama. Europos Sąjungos (ES) Paolo Gentiloni tepasakė, kad iki metų pabaigos ES sumažins priklausomybę nuo rusiškos naftos ir dujų dviem trečdaliais, o iki 2027-ųjų išvis nebepirks šių išteklių iš Rusijos. Nors Vokietija, didžiausia rusiškos energijos pirkėja Europoje, perkėlė pradinį terminą nutraukti naftos importą į šios vasaros pabaigą, tai gali Ukrainai ir nebepadėti, nes tęsiasi dujų importas.

Lenkijoje, kur šiuo metu glaudžiasi kone 3 mln. ukrainiečių, daugiausia moterys ir vaikai, vyriausybė prisituščiažodžiavo: iš pradžių ragino Europą skelbti embargą rusiškai naftai ir dujoms, o paskui nubalsavo „prieš“. Nuo veidmainystės ją išgelbėjo tik Rusijos vienašalis sprendimas nutraukti tiekimą Lenkijai ir Bulgarijai, nes jos esančios „nedraugiškos“ ir atsisakė mokėti už dujas rubliais. Dabar šios šalys turi progą parodyti likusiai Europai, kad galima gyventi ir be rusiškų dujų. Kiek pakantūs turėtų būti europiečiai? „Wall Street Journal“ neseniai citavo „UBS Group AG“ biržos prekių analitiką Giovanni Staunovo: „Visiškas rusiškos naftos uždraudimas ES prilygtų pasakymui, kad rytoj susimažinsite atlyginimą 40% ir turėsite lyg niekur nieko gyventi toliau.“

Tačiau kodėl europiečiai turėtų gyventi toliau taip, lyg nieko nebūtų nutikę? Rusija įsiveržė į Ukrainą ir privertė 11 mln. žmonių palikti namus. Beveik pusė milijono ukrainiečių galimai prievarta deportuoti į Rusiją. Mariupolis, visai neseniai buvęs taikus miestas, turintis daugiau kaip 400.000 gyventojų, visiškai sunaikintas; daugeliui kitų miestų padaryta didžiulė žala. Žuvo tūkstančiai, gal net dešimtys tūkstančių civilių ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karių; dar daugiau jų sužeista. Esama rimtų įrodymų, kad rusų kareiviai padarė karo nusikaltimų, įskaitant žudymus, kankinimus ir prievartavimus.

Europos valstybės galėjo reaguoti į akivaizdų Rusijos padarytą JT Chartijos pažeidimą, paskelbdamos karą Rusijai ir savo ginkluotosiomis pajėgomis padėdamos Ukrainai priešintis. Tačiau jos pasirinko ne tokį rizikingą kelią įvesti ekonomines sankcijas ir siųsti ginklus Ukrainai. Sankcijų prilyginimas karinių veiksmų alternatyvai verčia kitu kampu pažvelgti į aukas, kurių pagrįstai galima tikėtis iš tų, kurie moka Rusijai už vartojamus energijos išteklius. Ar tikrai prašoma per daug, jeigu nustojus vartoti rusiškus energijos išteklius bus susidurta su ekonominiais sunkumais?

Be to, tokia auka nebūtų visiškai altruistiška. Karas Ukrainoje susijęs ne tik su pačia Ukraina. Neseniai vienas Rusijos kariuomenės vadas pasakė, kad „Ukrainos pietinės dalies kontrolė yra dar vienas kelias į Padniestrę, kur irgi užfiksuoti rusakalbių priespaudos faktai“. Tokie tariami „faktai“, žinoma, buvo pretekstas Rusijai įsiveržti į Ukrainą. Tas pats gali būti nepagrįstai teigiama ir keliose kitose šalyse, kurios kadaise priklausė SSRS ir kuriose yra rusakalbių gyventojų. Todėl Ukraina yra pasipriešinimo Putino tikslui atkurti Rusijos dominavimą regionuose, kuriuos valdė SSRS, o dar anksčiau – Rusijos carai, priešakinė linija.

Jeigu susidūrę su besiveržiančiomis didžiulėmis rusų pajėgomis ukrainiečiai būtų tiesiog sudėję ginklus, kaip, regis, ir tikėjosi Putinas, Estijai, Latvijai, Lietuvai ir Lenkijai būtų tekę baimintis dėl savo saugumo. Kadangi visos šios šalys yra NATO narės, jų gynimo našta būtų prislėgusi visas Aljanso nares. Valstybių, kurios yra NATO narės, piliečiams visos įmanomos priemonės, išskyrus visuotinį karą, siekiant užtikrinti, kad Rusija nenukariautų Ukrainos, netgi nevadintinos altruistiška auka. Tai ilgalaikė investicija į laisvę, demokratiją ir galiojančias tarptautines teisės normas dėl savęs ir savo vaikų.

Moralinis imperatyvas liautis mokėjus Rusijai kruvinais pinigais taip pat išreiškia galimybę Europos šalims įvykdyti įsipareigojimus, duotus 1992-aisiais Rio de Žaneire, siekiant užkirsti kelią pavojingai antropogeninio poveikio paskatintai klimato kaitai. ES turi papildomą priežastį paartinti terminą, kada Europa taps pirmuoju klimatui poveikio nedarančiu žemynu.

Peteris Singeris – Prinstono universiteto bioetikos profesorius

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.