M. Kubilius. „Vizija 2050“, ar Janinos iš Marcinkonių išmintis?

Šioms mintims mane įkvėpė Daliaus Misiūno straipsnis „Ar lietuviškas mentalitetas suvalgys „Lietuva 2050“ pusryčiams? Pagrindinė autoriaus tezė:  mentalitetas yra lemiantis veiksnys, kuriant ir įgyvendinant strategines vizijas; tad esminis iššūkis anot autoriaus: „kaip sukurti prielaidas sėkmingam vizijos įgyvendinimui, turint galvoje tai, kad jis truks 30 metų?“ Pats ir pateikia atsakymą: „Galvodami ir diskutuodami apie „Lietuva 2050“ galime pradėti keisti mūsų mentalitetą ir strategijos „suvalgymo“ apetitas ilgainiui virs pasiryžimu ją įgyvendinti.“ 

Pripažinkime: išvada lyg dykumoje skambantis pranašo balsas. Autorius tą supranta ir galimas pašaipas drąsiai pasitinka: „Taip, jau girdžiu reakcijas, kad čia yra optimisto kliedesiai. Bet visgi, o kodėl ne?“

Atsakau: tikrai ne kliedesiai, bet Lietuvos valstybės pagrindinio iššūkio išsakymas. Taip, „darbštiems ir atkakliems“, tačiau sykiu, „nepasitikintiems ir pesimistiškiems“ lietuviams tolimos vizijos, mentaliteto pokyčiai atrodo abstrakčios ir nerealios. Be to, verslas ir protingi žmonės neturi pagrindo pasitikėti „valdiškomis“ vizijomis: „Pagal tai, kaip „sėkmingai“ iki šiol rengtos Lietuvos strategijos, kad ir „Lietuva 2030“, nugulė į stalčius, o jų įgyvendinimas netapo visuotiniu prioritetu, galima daryti išvadą, kad lietuviškas mentalitetas tikrai mėgsta valgyti strategijas pusryčiams.“ 

Kyla klausimas: o kam užsiimti dokumento kūrimu, kuris neabejotinai atguls į stalčių? Autoriaus logika tokia: verta, nes dokumentas - lyg mentaliteto ugdymo gairės; mąstykime į priekį, o pastanga viziją įgyvendinant paskatins pozityvius pokyčius mūsų mentalitete. Bet jeigu tikrasis tikslas yra mentaliteto, būtent, strateginį pokytį lemiančio veiksnio ugdymas, ar „popierinės“ strategijos iki 2050 m. dėlionė yra teisinga priemonė šitam tikslui pasiekti?   

Mano atsakymas – bloga priemonė. Gyvename eksponentiniu greičiu tobulėjančių ir tarpusavyje konverguojančių technologijų bei kitų megapokyčių (pandemijų?) laikais:  (i) technologinė revoliucija, (ii) klimato kaita, (iii) neišvengiami vartojimo pokyčiai, pagaliau, (iv) pasaulinės geopolitinės-geoekonominės tvarkos lūžiai. Verslas įsisąmonino: ilgalaikė įmonės strategija šiais laikais funkcionuoja tik kaip realių rodiklių pagrindu nuolat peržiūrimos gairės.    

Ar lietuviški nacionaliniai strategai tikrai išmano pasaulį ištikusių megapokyčių algoritmus ir, kas svarbiausia, pastarųjų sinergiją? Ar jie suvokia, kaip atrodys pasaulis už 30 metų?

Atvejis pamąstymui. Vokietijos auto pramonės pardavimai traukiasi trejus metus iš eilės - taip pat ir strategiškai svarbiausioje Kinijos rinkoje. Ten vokiečius pranoko amerikiečių „Tesla“ ir jau išstuminėja valstybės remiami vietiniai e-auto gamintojai.  Nesmagu nuvertinti vokiečius, tačiau dabarties faktai skelbia nuosprendį. Vokietija – pokyčiams sunkiai imlus ES ekonomikos vis dar (vidaus degimo) variklis; o kartu – akivaizdžiai nykstantis geopolitinis veiksnys.

Išvada: šiais dinamiškais laikais vizionavimas 30 metų į priekį tėra futurizmo pratybos. Kitaip tariant, sofistikuota nesąmonė. Suprantama, sofistikuotų nesąmonių skelbimas - Didžių Vizijų ir Strategijų pavidalu! - yra svarbus politikų, ypač „dvejetukininkų“, užsiėmimas kaip savo neįgalaus ego valorizacijos būdas. Visgi, nacionalinių nesąmonių – kokios jos bebūtų sofistikuotos – nei Lietuvos verslas, nei jau ir visuomenė „nebenupirks“. Dešimtmečių patirtis net „durną“ atgraso.

Ateities scenarijų ir strategijų kūrimas yra menas, kuris remiasi ne tikėtinomis prielaidomis, bet dabarties įvykiuose stebimu ir apskaičiuojamu plėtros potencialu. Pastarasis išskleidžiamas į vystymosi algoritmą (scenarijų) ir labiausiai tikėtiną stovį apibrėžtoje ateityje (viziją). Strategijos menas grindžiamas realių veiksnių potencialo stebėjimo ir jų suvokimo sistema.

Kodėl vis pasidomime ponios Janinos iš Marcinkonių sezoninėmis prognozėmis? Todėl, kad jos faktų ir jų sąsajų stebėjimo sistema yra patikima, o vertinimas – adekvatus. Janina stebi begalinės aibės veiksnių sumines pasekmes kaip konkrečius gamtinius įvykius, juos vertina ir išveda labiausiai tikėtinas pasekmes. Taip ji sužino, kokia bus vasara, koks bus grybų derlius; gali pagrįstai prognozuoti savo pajamas iš miško gėrybių derliaus, adekvačiai planuotis šeimos išlaidas. Tuo tarpu meteorologinės sistemos prognozes išvedinėja ne iš pasekmės gamtoje vertinimo; bet įgyto duomenų apie būsimas pasekmes kiekio. Bėda ta, kad duomenų kiekis yra itin ribotas [lyginant su begaline Visata], tad ir prognozės gan trumpalaikės. Todėl dėl sezoninių prognozių vis pakalbiname Janiną.   

Ar drąsieji mūsų vizionieriai sukūrė (nusipirko?) patikrintą globalių veiksnių ir jų tarpusavio sąveikų stebėjimo ir vertinimo [skaičiavimo DI pagalba] sistemą, kad išvestų ateities algoritmą 30 metų į priekį? Ar strateginė „Vizija 2050“ tebus ir vėl grįsta kitų šalių smegenų centrų kompiliacija, tuo dar kartą įsitikinant nacionalinių aspirantų neįgalumu. O neįgalių strategijų piliečiams nereikia. Kaip ir bet kokių įtartiną džiugesį apie gerovę skelbiančių pasakų.

Realybė duria peilį optimistui į nugarą: ar turime patikimų įrodymų apie garantuotą gerovės plėtrą? Realybė ne tik susideda iš stiprėjančios Lietuvos ūkio plėtros ir mūsų LABAI didelio lūkesčio, jog esame tiesiog pasmerkti gerovei; bet ir strategiškai valdomos egzistencinės mūsų valstybei grėsmės. Kaip manote: kokia yra Kremliaus parengta mūsų krašto strateginė vizija? Ji – reali, nes yra realių veiksmų, pvz., „Zapad“ pratybų scenarijaus ir dabar vykdomos hibridinės atakos pagrindas. Konfliktų zonų prie ES-NATO sienos, o vėliau ir pačioje ES-NATO erdvėje sukūrimas yra neabejotinas Kremliaus tikslas. Kuo daugiau baimės ir chaoso, tuo daugiau realios galios skaldant ir valdant; o kartu ... (staigmena! staigmena!) daugiau legitimumo iš išsigandusių, „DIDELĮ susirūpinimą“ vis reiškiančių, tačiau realiai geopolitiškai neįgalių (nes kariauti bijančių) vakariečių.  

Taigi, paveiki strateginė priemonė – baimės vektoriaus kaip geostrateginio veiksnio didinimas. Palydovo sprogdinimo kosmose fejerverkas, hibridinės atakos iš Baltarusijos, tiesioginio įsiveržimo į Ukrainą grėsmė – visa tai yra galios koziriai prieš susigūžusius ir drebančiomis rankutėmis telefonų ragelius kilnojančius vakariečius. Arsenale dar yra aibė kozirių: Astravo AE „gedimas“, o gal ir taktinės branduolinės galvutės „netyčinis“ panaudojimas pasienyje (ach, tie baisūs ISIS teroristai, nuo kurių antplūdžio Minsko nesugebėjo apsaugoti nebendradarbiaujančių Vakarų). Štai ir Kremliaus inicijuojama strateginė vizija „Lietuva 2025“ - įvairiais atžvilgiais toksiška Rytų pasienio „pilkoji zona“.

Mūsų ateitis tiesiogiai priklauso nuo mūsų turimo ryžto būti savo ateitį formuojančia galia. Kiek mes patys esame įvykių veiksniai, tiek esame savo ateities scenarijaus šeimininkai. Mūsų ateities vizija glūdi piliečių valioje čia ir dabar - ginti laisvę ir kurti gerovę. Ir šitą valią mes turime. Hibridinės atakos akivaizdoje susiėmėme. Kaip laisvi piliečiai vykdėme LR Konstituciją ir apgynėme savo sienas, nors vietiniai manipuliuotojai Žmogaus teisių universalizmu bei „atvirų sienų“ ideologijos propagandistai siekė piliečių valią suparalyžiuoti, o Lietuvos suverenitetą susilpninti. Gerovės kūrimo fronte irgi driokstelėjome. Į šiemetinį Vidurio ir Rytų Europos didžiausių bendrovių 500-uką pateko 26 Lietuvos įmonės, 4 daugiau nei prieš metus (palyginimui: Estija ir Latvija – tik po 6 bendroves). Taiklus apibendrinimas: „Verslo žinios“ tiki, kad Lietuvos verslas jau įveikė paauglystės sunkumus ir įžengė į tikros brandos ir tarptautiškumo etapą.   

Pasidžiaukime solidžiais mūsų mentaliteto sklaidos vaisiais. Ir ryžtingai spręskim: ką darome, kad šis mentalitetas stiprėtų toliau? Kad kuo daugiau jaunimo pasibalnotų lietuviškos sielos galias ir žirgus girdytų ne tik Baltijos ar Juodoje, bet Pietų Kinijos ir kitose jūrose beigi vandenynuose. Brandžios lietuviško verslo pastangos, neabejoju, tikrai kildins genijus ir naujas galingas iniciatyvas. Tačiau nacionalinio masto pokyčiams privaloma nacionalinė pastanga: (i) kryptingas ir visapusiškas ugdymas; (ii) institucinis palaikymas.

Tad vietoj sofistikuotų svajonių, imkimės šių dviejų piliečių valios – ginti laisvę ir kurti gerovę – katalizatorių stiprinimo. Žinia, ugdymo sistemos tobulinimas yra politikų dėmesio centre. Norisi tikėti, kad šį kartą pasiseks. Visgi ugdymas tobulės dėka visos vertės grandinės veiksnumo.  

Kalba eina apie valstybės industrinę politiką. Jos neturime. Tokios nacionalinės strategijos naujienos kaip „Naujos kartos Lietuvos“ planas ar „Naujasis pažangos planas 2021-2031“ tėra valstybės investiciniai planai. Gi industrinė politika yra kryptingai sinergizuotų investicijų [PPP] pagrindu vystoma potencialiausių industrijų plėtra: efektyvus valstybės ir verslo bendradarbiavimas. (Beje, Energetikos ministerijos 10 mlrd. Eur sutelktinės investicijos vizija yra geros praktikos pradžia.)

Ne popierinės vizijos, bet esamu potencialu paremta industrinė politika yra tikrasis Lietuvos strateginis prioritetas. Jos  įgyvendinimas pareikalaus ir adekvačios institucinės reformos, ir STEAM principais pagrįsto ugdymo. 

 

Komentaro autorius - Mindaugas Kubilius, „Cezaris Strategies“ įkūrėjas