A. Aslundas. Argumentai dėl griežtesnių sankcijų Rusijai
Akivaizdu, kad sankcijų, kurios labai pakenkė tiesioginėms užsienio investicijoms į Rusiją, švelninimas jiems išeitų į naudą. Be šių dviejų grupių šiuo metu taikomoms sankcijoms prieštarauja autoritariški politikai ir Kremliui besitikintys prisigerinti akademinės bendruomenės nariai.
Šiaip ar taip, argumentai prieš sankcijas neturi jokio pagrindo. 2014 m. Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo (neoficialų) karinį puolimą Rytų Ukrainoje. Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga negalėjo pasyviai stebėti tokių akivaizdžių tarptautinių sutarčių pažeidimų, todėl reagavo protingai. Įvedus griežtas finansines sankcijas Kremlius nutraukė savo puolimą užgrobęs tik 3% toliausiai rytuose esančios Ukrainos teritorijos – gerokai mažiau nei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas planavo 2014 m. balandžio 17 dieną, kai pasisakė už tai, kad būtų užimta visa pietryčių Ukraina siekiant atkurti „Novorusiją“.
Tos sankcijos turėjo norimą ekonominį poveikį. Nuo 2014 Vidurio ir Rytų Europos šalių BVP augo 3–5% per metus, o Rusijos ekonomika stagnavo. Kremlius dėl to kaltina žemas naftos kainas, tačiau naftos ir dujų kainos padidėjo, o Rusijos ekonomika neauga. Iš ES šalių tik Bulgarijos BVP vienam gyventojui šiandien yra mažesnis nei Rusijos.
Kaskart, kai Putinui tenka kalbėti apie ekonomiką, jis giriasi Rusijos einamosios sąskaitos perviršiu, beveik subalansuotu biudžetu, nedidele valstybės skola ir didžiulėmis tarptautinėmis valiutos atsargomis. Tačiau viso šito buvo pasiekta taikant labai griežtą taupymo politiką. Nors Putino programa išsaugojo galimybę jam pačiam elgtis agresyviai, net slegiant Vakarų šalių sankcijoms, ji nuskurdino Rusijos namų ūkius 2013–2020 m. sumažindama jų realias (atmetus infliaciją) disponuojamas pajamas 11%.
Būtent Vakarų įvestos finansinės sankcijos privertė Rusiją stipriau susiveržti diržus grąžinant didelę savo užsienio skolos dalį. Bendra užsienio skola sumažėjo nuo 729 mlrd. USD 2013 m. pabaigoje iki 470 mlrd. USD 2020 m. pabaigoje, tuo metu sėkmingiau besivystančių ekonomikų užsienio skola, o kartu ir investicijos, išaugo 30%.
2015 m. Tarptautinis valiutos fondas apskaičiavo, kad Vakarų sankcijos kainuos Rusijai 1–1,5% BVP kasmet tiek laiko, kiek jos galios. O neseniai parengtame dokumente mes su Maria Snegovaya iš George‘ Washingtono universiteto apskaičiavome, kad nuo 2014 m. sankcijos iš tiesų atsieina net 2,5–3% šios šalies BVP per metus. Tas skirtumas atspindi, kiek papildomai kainuoja Putino ksenofobija ir taupymo programa, dėl kurios kapitalas tapo sunkiau prieinamas, sumažėjo tiesioginės užsienio investicijos, monetarinė politika tapo griežtesnė ir nebeliko fiskalinių skatinamųjų priemonių.
Visų nuostabai, atrodo, šalies ekonomiką apėmusi stagnacija Putinui nerūpi. 2020 m. liepos „Įstatyminiame potvarkyje dėl Rusijos nacionalinių vystymosi tikslų iki 2030 metų“ jis įsipareigojo „užtikrinti stabilų namų ūkių pajamų ir pensijų augimą, kuris būtų ne mažesnis nei infliacija“ ir tai reiškia, kad šalyje ir toliau nebus visiškai jokio tikro augimo.
Nuo tada, kai 2012 m. Putinas vėl užėmė prezidento postą, visos diskusijos apie ekonomikos reformą buvo baigtos. Vietoje to, jis patobulino savo kleptokratijos sistemą sutelkdamas šalies turtus savo turtingų draugų ir saugumo tarnybų rankose kartu panaikindamas bet kokią įstatymo viršenybę.
Garsiausiai Putino skundai dėl sankcijų skamba jo artimiausių draugų ir bičiulių vardu. 2014 m., po to, kai JAV įvedė sankcijas Sankt Peterburgo milijonieriams Jurijui Kovalčiukui, Arkadijui ir Borisui Rotenbergams bei Genadijui Timčenko, per tuos metus Putinas viešai juos gynė ne mažiau kaip penkis kartus. Jis netgi pateikė jam nebūdingą argumentą, kuriame rėmėsi žmogaus teisėmis: „Pono Timčenko žmonai buvo atlikta rimta operacija ir ji negalėjo už ją sumokėti, nes jos banko sąskaitos ir kredito kortelės buvo įšaldytos. Tai grubus žmogaus teisių pažeidimas.“
Akivaizdu, kad Vakarai turi nukreipti savo sankcijas į Rusijos elitą. Kai 2018 m. balandį JAV įvedė sankcijas septyniems Putinui artimiems oligarchams, Rusijos akcijų birža per vieną dieną nukrito 11%. Ir vis dėlto nei JAV, nei ES nepasimokė iš pastarųjų septynerių metų.
Sausį kalinamo opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno Antikorupcijos fondo vykdomasis direktorius Vladimiras Ašurkovas parašė atvirą laišką JAV prezidentui Joe Bidenui nurodydamas 35 aukščiausius Rusijos pareigūnus ir verslininkus, kuriems turėtų būti taikomos sankcijos. Tačiau nei JAV, nei ES nesiėmė prieš juos jokių veiksmų.
Tuo metu Putinas eskaluoja savo asimetrišką karą prieš Vakarus. Jis pasirinko hibridines technologijas – kibernetines atakas, nuodijimus, nužudymus, įkaitų ėmimą, korupciją – tai, kas kainuoja nedaug ir nesukels plataus atsako. Susidūrę su tokia agresija Vakarai privalo pasipriešinti taikydami savo asimetriškas priemones. Bendras 2020 m. Vakarų šalių BVP siekia maždaug 48 trln. USD, palyginti su Rusijos 1,5 trln. USD BVP, taigi akivaizdu, kad lyginamasis Vakarų pranašumas yra susijęs su ekonominėmis ir finansinėmis sankcijomis.
Rusijos piliečiai, įskaitant Kremliaus elitą, Vakaruose lengvatinio apmokestinimo šalyse ir įmonėse turi anonimines sąskaitas, kuriose saugoma maždaug 1 trln. USD. Kadangi šie turtai gali būti panaudoti siekiant papirkti ir daryti įtaką Vakarų politikams, reikia naujų skaidrumo įstatymų, kad tokios sąskaitos būtų atskleistos. JAV su Bidenu priešakyje vėl pradėjo bendradarbiauti su savo sąjungininkėmis ir tai sveikintina. Tačiau dabar JAV, ES, Jungtinė Karalystė ir Kanada privalo dar labiau sugriežtinti Rusijai taikomas sankcijas. Sprendžiant iš naujausio Putino straipsnio, kuriame jis neigia, kad ukrainiečiai yra tikra tauta, beveik neabejotina, kad Kremlius ruošia dar blogesnį scenarijų.
Vakarai turi vieningai stoti į kovą Putino hibridiniame kare įvesdami daugiau finansinių sankcijų, nukreiptų į Kremliaus oligarchus ir jų šeimas. Tokios sankcijos yra veiksmingos ir jos yra gerokai humaniškesnė alternatyva nei karas.
Komentaro autorius — Andersas Aslundas, Laisvojo pasaulio forumo Stokholme vyresnysis mokslinis bendradarbis Autoriaus teisės – „Project Syndicate“, 2021 m.
