Kam rūpi Lietuvos žaliasis auksas

Latvijoje ir Estijoje beveik trigubai didesnės privačios miško valdos nei Lietuvoje, o miško savininkėmis vis dažniau tampa įmonės. Didesnės valdos leidžia veiklą vykdyti efektyviau. Be to, nemažą įtaką tam daro palankesnė mokestinė aplinka.

Mokestinė sistema Lietuvoje labiausiai išsišoka dėl nuo 2015 m. įvesto vadinamojo 5% medienos apyvartos mokesčio, kurį privatūs miškininkai net yra apskundę Briuseliui.

Mokestinių sistemų analizė parodė, kad latviai ir estai siekia ir skatina miškų ūkio sektoriuje kurti didesnę pridėtinę vertę. O Lietuvoje vadinamasis 5% medienos „apyvartos“ mokestis – atvirkščiai, skatina parduoti žaliavinę medieną. Taip nukenčia medienos apdirbimo sektorius, neskatinama kurti darbo vietų, valstybė netenka mokesčių į biudžetą. Skaičiuojama, kad patiems imantis kirtimo, medienos ruošos darbų ir transportavimo atitinkamai mokestinė našta Lietuvoje didėja iki pusantro karto.

Regis, Seimo politikai jau susigriebė ir žada pokyčių.

Socialdemokratas Algimantas Salamakinas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, kurio iniciatyva nuo 2015 m. ir buvo įvestas 5% mokestis nuo parduotos medienos, neviešame komiteto posėdyje dar š. m. birželį pasiūlė komiteto nariams apsvarstyti idėją sumažinti per pusę, iki 2,5%, mokesčius miškų savininkams. VŽ šaltinių teigimu, tai jis uždarame komiteto aiškino tuo, kad jį žiauriai supykdė faktas, jog savininkų sumokėti 5% nueina ne keliams tvarkyti – tai jis kaip mokesčio iniciatorius buvo prižadėjęs, – o valstybės institucijoms – Generalinei miškų urėdijai ir Valstybinei miškų tarnybai – išlaikyti.

Tačiau Aplinkos ministeriją, regis, tokie siūlymai tik erzina.

„Kai kurių Seimo narių siūlymus sumažinti tą vadinamąjį privalomųjų atskaitymų mokestį nuo 5 iki 2,5% nelaikau rimtu sprendimu – tai daugiau noras įtikti rinkėjams. Žinoma, galima ir mokestį mažinti, ir visai jo atsisakyti, jei lygiagrečiai peržiūrima ir keičiama visa mokesčių sistema, o kartu atsisakoma to, kas finansuojama didesnio mokesčio sąskaita, bet tam ryžto politikai kol kas neturi“, – komentuoja Nerijus Kupstaitis, Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius.

To ryžto vargu ar atsirastų pertvarkant ir valstybinį miškų ūkį, jei ne Vyriausybei per derybas iškelta viena iš sąlygų tai padaryti norint įstoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Gerosios valdymo praktikos ir iš korupcijos šešėlių ekonomiką išvesti siekiančių valstybių klube Estija pakviesta dar nuo 2010-ųjų, Latvija – šiemet. O Lietuvoje karšta urėdijų bulvė permesta kitai Vyriausybei, dabartinė valdančioji dauguma apsiribojo sudaryti eilinę darbo grupę, kuri „atliktų išsamią analizę“. Tiesa, EBPO rekomendacijų įgyvendinimo dokumente juodu ant balto įrašyta, kad 42 miškų urėdijos iki 2018 m. pradžios turi būti reorganizuotos į vieną efektyviai veikiančią valstybės valdomą įmonę, kaip yra daugelyje aplinkinių šalių. Rezultatai iškalbingi. Vienas darbuotojas valstybinėje miškų valdymo įmonėje generuoja nuo 200.000 Eur Suomijoje, Estijoje ir Latvijoje iki 763.000 Eur Švedijoje. Palyginkime, Lietuvoje tenka tik 40.000 Eur vienam urėdijos darbuotojui. Atitinkamai dėl menkesnio darbo našumo Lietuvos mokesčių mokėtojai gauna ir mažesnę naudą iš turto, kuris, įvairiais vertinimais, siekia nuo 1 iki 2 mlrd. Eur.

Taigi ar žaliajam Lietuvos auksui bus lemta žibėti? Kaip taikliai pastebėjo vienas VŽ kalbinamas investuotojų atstovas, reformų išsireikalauti iš tikrųjų galima tik stojant, o kai jau esi kokios nors organizacijos narys, priemonių spaudimui lieka minimaliai. Kaip ir stojant į ES, visi reikalavimai buvo priimami konvejeriu, o dabar šaliai ką nors keisti yra sunku. Todėl itin svarbu Lietuvai padaryti kuo didesnį proveržį dabar, nes paskui neliks poreikio ir išorinio spaudimo.