I. Mazepos politinis barokas: vieniems – herojus, kitiems – suktas išdavikas

Ukrainos hetmano Ivano Mazepos (1639–1709) portretas. „Scanpix“

Ukrainos hetmano Ivano Mazepos (1639–1709) portretai puošia dešimties grivinų banknotą, gan smulkią kupiūrą, nors jis be išlygų yra garsiausias septynioliktame amžiuje gyvenęs ukrainiečių politikas ir didikas. Neišpasakytais turtais garsėjusiam I. Mazepai Čekijos ir Vengrijos karalius ir Šventosios Romos imperatorius Jozefas I Habsburgietis (1678–1711) suteikė kunigaikščio titulą. Savo eiles I. Mazepai skyrė pulkas romantikų: George’as Gordonas Byronas, Alexanderas Hugo, Juliuszas Slowackis, Adamas Mickiewiczius.

Kompozitorius Franzas Lisztas hetmanui dedikavo simfoninę poemą Nr. 6, o Piotras Čaikovskis parašė operą „Mazepa“, libretui pasitelkęs perdirbtą Aleksandro Puškino poemą „Poltava“. Nemažai išliko įvairia maniera (net Eugène’as Delacroix) nutapytų I. Mazepos portretų, kurių atpažįstamieji ženklai – hetmano valdžios skeptras „bulava“ ir įspūdingo dydžio ausys.

Nepaisant autorių gausos ir įvairovės, net trims šimtams metų praslinkus po hetmano mirties, sunku sudėlioti vieną ir nuoseklų jo politinį portretą. Viena vertus, I. Mazepa nebuvo lojalus vasalas, per gyvenimą jis suspėjo prisiekti ištikimybę trims konkuruojančioms monarchijoms: Lenkijai, Rusijai bei Švedijai ir tuo pat metu flirtuoti su Krymo chanatu, kazokų savivalda ir Otomanų imperija. Priešininkų stovyklas ir įtakingus viršininkus I. Mazepa savo ir svetima valia keitė bent šešis kartus.