Inga Sosnovska: „Inovatyvios sensorinės erdvės mokyklose: praktiniai patarimai ir ekspertų įžvalgos”

Tačiau įstaigų vadovams ir mokyklose dirbantiems specialistams dažnai nėra paprasta parinkti tinkamas priemones, jas taikyti ir sukurti harmoningas erdves. Dėl to tokių erdvių įrengimas ir priemonių pasirinkimas neretai remiasi intuityviais sprendimais, o ne moksliškai pagrįstomis metodikomis, kas gali sumažinti tokių erdvių efektyvumą.

Kaip sensorinių erdvių kūrėja, konferencijos „Sensorinių įspūdžių poreikis ir galia ugdyme“ organizatorė, Janida vadovė,  siekiu ne tik dalintis žiniomis, bet ir prisidėti prie švietimo įstaigų pastangų sukurti veiksmingas, sensorines aplinkas. Stengiuosi atidžiai įsiklausyti į mokyklų poreikius, specialistų  pageidavimus ir taikant mokslinines žinias, viską apjungti į  unikalų sensorinės erdvės projektą. Konsultuodamasi su specialistais, dalyvaudama tarptautinėse parodose ir bendradarbiaudama su gamintojais, siekiu užtikrinti, kad šios erdvės būtų maksimaliai efektyvios ir atitiktų individualius vaikų poreikius.

Šiuo straipsniu siekiu pateikti praktines rekomendacijas švietimo įstaigoms, kaip sukurti sensorines erdves, kurios yra harmoningos, įtraukios ir prisideda prie vaikų emocinės  gerovės. Tai žingsnis link visapusiško vaikų įtraukimo ir ugdymo proceso gerinimo.

Pastebėjusi, kad daugelis sensorinių erdvių kuriamos neteisingai, užpildomos gausybe sintetinių priemonių ir dažnai sukelia disharmoniją, pradėjau kurti gamtinių sensorinių erdvių projektus. Būdama jautri aplinkai, siekiu sujungti mokslines žinias, specialistų įžvalgas ir praktinę patirtį, kad sukurtos erdvės būtų ne tik funkcionalios, bet ir jaukios.

Man svarbu, kad sensorinės erdvės būtų efektyvios, todėl savo projektuose naudoju būtinus elementus, tokioms erdvėms kurti:

• Asmeninės erdvės vieta: suteikia galimybę vaikui individui atsitraukti nuo veiklų ir atsipalaiduoti erdvėje su mažiau išorinių dirgiklių.
• Šviesos: švelnus apšvietimas, kuris nesukelia dirginimo.
• Projektoriai: kuriantys raminančius, terapinius vaizdus, padedančius atsipalaiduoti.
• Sėdmaišiai: pagaminti iš minkštų  medžiagų, suteikiantys komfortą, ypač naudingi, jei juose galima ištiesinti kūno padėtį.
• Harmonija, tvarka ir organizuotumas: erdvės dizainas, skatinantis ramybę ir susikaupimą.
• Vandens burbulų elementai: vizualiai ir akustiškai raminantys.
• Švelnūs paviršiai ir taktiliniai daiktai: skatinantys lytėjimo pojūčius.
• Taktilinės priemonės iš gamtos: natūralūs elementai, kurie sukuria ryšį su aplinka, tarkime himalajų druskos siena.
• Gyvų samanų paveikslai: suteikiantys natūralumo ir estetikos.
• Kvapai, padedantys prisijaukinti pojūčius, reguliuoti emocijas - natūralūs augalų eteriniai aliejai.

Šie komponentai, jungiami kartu, padeda sukurti erdves, kuriose žmonės gali atsipalaiduoti  ir integruoti, prisijaukinti sensorinius pojūčius natūralioje, harmoningoje aplinkoje. Padedame ne tik suderinti šiuos komponentus tarpusuvyje, bet ir projektą įgyvendinti. 

Gamta – įkvėpimas sensorinėms erdvėms: kaip Drugelių pieva paskatino kurti harmoniją patalpose . Įsikūrusi ramioje gamtos oazėje, netoli Trakų, mūsų šeimos puoselėjama Drugelių pieva tapo ne tik vieta, kurioje atsipalaiduoja mintys ir siela, bet ir įkvėpimu kurti sensorines erdves, kurios atkartoja gamtos ramybę.

Viskas prasidėjo nuo svajonės praleisti daugiau laiko gamtoje kažką prasmingo veikiant – kaimiškame sklype auginame bites, organizuojame terapinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiems, kviesdami žmones mėgautis gamtos harmonija. Molio terapijos užsiėmimai, makrame kūrinių gamyba, pojūčių žygiai,  meno terapija , šeimų popietės tapo šios erdvės dalimi, o paukščių čiulbėjimas ir ežero pakrantės ramuma leido pajusti gamtos gydomąją galią.

Šie pojūčiai paskatino ieškoti būdų perkelti gamtos elementus į uždaras patalpas. Taip gimė idėja kurti sensorinius kambarius – erdves, kuriose žmonės galėtų patirti gamtos atkartojamą terapinį poveikį bet kuriuo metų laiku. Tinkamai parinkti natūralūs kvapai, šviesos efektai, minkštos tekstūros, dekoracijos, vandens garsai ir net „gyvoji siena“ su augalais – visa tai įkvėpta Drugelių pievos atmosferos.

Sensorinės erdvės, pagrįstos gamtos terapijos principais, tampa ne tik poilsio, bet ir atokvėpio vietomis, kuriose stiprėja emocinė sveikata, kūrybiškumas ir atstatoma vidinė harmonija. Šios erdvės atspindi mūsų įsitikinimą, kad gamta turi nepaprastą galią žmogui – tiek po atviru dangumi, tiek subtiliai atkurta tarp keturių sienų, tai ne tik fizinė erdvė, bet ir jausmas, kurį galime atukurti.

Kuriant sensorines erdves, svarbu atidžiai parinkti liečiamų paviršių medžiagas, ypač sėdmaišiams. Ergoterapeutė Gintarė Sabaliauskienė pabrėžia, kad vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą ir padidintą jautrumą, minkšti audiniai, tokie kaip medvilnė, satinas, šilkas, bambukas ar linas, yra priimtinesni, nes nesukelia diskomforto ar skausmo. Nors oda lengviau valoma, ji gali dirginti jautrius vaikus, todėl sėdmaišiams rekomenduojama rinktis švelnias tekstūras.

Spalvų pasirinkimas taip pat turi didelę įtaką žmogaus emocinei būsenai ir pažinimo procesams. Ergoterapeutė G. Sabaliauskienė nurodo, kad ryškios spalvos, ypač raudona, gali būti per intensyvios vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą, nes jie spalvas mato intensyviau nei neurotipiniai asmenys. Raminančiam poveikiui pasiekti rekomenduojama naudoti švelniai blyškiai mėlyną, žalią ar žemės atspalvius.

Apšvietimas yra esminis veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti kuriant atokvėpio-sensorines erdves emocijų ir elgesio sunkumų turintiems vaikams (tyrimas Emily Ann Long 2010 m. tyrimas „Classroom Lighting Design for Students with Autism Spectrum Disorders“). Ryški šviesa gali erzinti vaikus, blaškyti jų dėmesį ir sukelti galvos skausmą.  Svarbu žinoti vaiko jautrias sensorines sritis, ir jų netaikyti "nes kitam veikia". Jei vaikas jautrus garsui, šviesai, tam tikriems audiniams - esant galimybei jų vengti. Juk jei suaugę bijo aukščio - neįtikinėjam kad eik ant dangoraižio atbrailos ir nustosi bijoti. Taip ir vaikams - jei jautrus ryškioms mirguliuojančioms šviesoms - pritaikyti aplinką prie jo poreikių, o ne vaiką prie aplinkos, dalijosi nuomone, sensoriškai jautraus vaiko mama.

Siekiant sukurti emociškai palankią aplinką, rekomenduojama naudoti šviestuvus, kurie nesukelia girdimo dūzgimo ar mirgėjimo. Taip pat svarbu įrengti reguliuojamus šviesos jungiklius, leidžiančius pritaikyti apšvietimo intensyvumą pagal individualius vaikų poreikius. Ergoterapeutė  G. Sabaliauskienė pabrėžia, kad kuriant sensorines erdves svarbu jas suskirstyti į zonas, atitinkančias skirtingus pojūčius: vestibulinę, taktilinę, regos ir uoslės. Reikėtų vengti per ryškių šviesų, spalvų ir dirginančių tekstūrų. Taip pat svarbu nesujungti visų stimulų vienu metu, pavyzdžiui, garinti eterinius aliejus, įjungti šviesas ir groti muziką. Geriausia, kai vaikas gali pats kontroliuoti įrenginius, jei tai sugeba. Vedant vaikus į sensorines erdves, būtina atsižvelgti į individualius jų sensorinius poreikius ir sudaryti panašias grupes, kad būtų išvengta chaoso.

Jelena Zenevič, Vilniaus Atgajos specialiosios mokyklos psichologė, pabrėžia, kad sensorinių ir motorinių priemonių integravimas į ugdymo procesą yra itin svarbus vaikų, turinčių sensorinės integracijos iššūkių, mokymuisi ir vystymuisi. Ji teigia, kad šios priemonės padeda vaikams nurimti, koncentruoti dėmesį, o tai teigiamai veikia jų akademinius pasiekimus. Pavyzdžiui, naudojant sensorinius indus su lašiukais ar antistresinius kamuoliukus, vaikai gali turėti sensorines pertraukas, kurios padeda sumažinti nerimą ir gerinti dėmesio sutelkimą.

Tačiau Jelena atkreipia dėmesį, kad svarbu individualiai įvertinti kiekvieno vaiko poreikius ir parinkti tinkamas priemones. Ji pastebi, kad kartais priemonė, kuri, atrodo, turėtų būti veiksminga vienam vaikui -  nepasiteisina, todėl būtina kūrybiškai ir lanksčiai ieškoti kitų sprendimų. Be to, parenkant priemones, pabrėžia komandinio darbo svarbą, kai mokytojai, psichologai, logopedai ir kiti specialistai bendradarbiauja, siekdami geriausių rezultatų vaikui.

Kalbėdama apie mokytojų rengimą, Jelena pažymi, kad trūksta žinių apie sensorines sistemas, todėl būtina organizuoti papildomus mokymus ir kursus šia tema. Ji rekomenduoja mokytojams nepatingėti pažinti vaiko poreikius, nuolat atnaujinti žinias ir bendradarbiauti su tėvais, siekiant sėkmingai integruoti sensorines priemones į ugdymo procesą.

Apibendrinant, sensorinių erdvių kūrimas ugdymo įstaigose yra esminis žingsnis siekiant visapusiško mokinių įtraukimo ir vystymosi, ypač specialiųjų poreikių vaikams, turintiems sensorinių, emocinių ir elgesio sutrikimų. Tačiau šių erdvių įrengimas reikalauja ne tik intuicijos, bet ir nuoseklios metodinės prieigos, pagrįstos moksliniais tyrimais ir specialistų rekomendacijomis ir visų svarbiausia – visų svarbių elementų APJUNGIMO– spalvų, šviesų, parinktų priemonių iki harmoningos visumos.

Mūsų tikslas – padėti švietimo įstaigų vadovams ir pedagogams sukurti sensorines erdves, kurios ne tik atitinka mokslininkų rekomendacijas, bet ir yra harmoningos, įtraukios, specialistai geba jas taikyti, o vaikai mielai jomis naudojasi, prisijaukindami savo jautriausius pojūčius. 

Jei siekiate sukurti efektyvią ir moksliniais pagrindais paremtą sensorinę erdvę savo įstaigoje, kviečiu bendradarbiauti. Kartu galime sukurti aplinką, kuri prisidės prie vaikų ugdymo ir emocinės gerovės. Mūsų patirtis ir žinios padės įveikti iššūkius, susijusius su sensorinių erdvių kūrimu, tikslingu priemonių parinkimu ir panaudojimu ir užtikrinti, kad jos atitiktų kokybės, funkcionalumo ir estetikos standartus.