„Išmani Lietuva“: U. Neniškytės atliekami smegenų tyrimai teikia vilties pažaboti autizmą
Šiandien susitikti su mokslininke ir išgirsti jos pranešimą „Kaip suaktyvinti savo smegenis“ kviečiame į VŽ organizuojamą pažangos konferenciją „Išmani Lietuva“, vykstančią „Litexpo“.
Tyrinėjame žmones maždaug nuo 6 mėnesių iki 6 metų. Smegenys jau susiformavusios ir yra optimizuojamos.
Kai formuojasi smegenys, iš pradžių susidaro labai daug jungčių: viskas, ko gali prireikti, sujungiama su viskuo, ko gali prireikti. Bet vystymosi etapu, kurį aš tyrinėju, iškarpomos tos jungtys, kurių nereikia. Tokių jungčių, priklausomai nuo smegenų regiono, gali būti iki 70% ir tada lieka tik tas trečdalis, kuris yra pats efektyviausias, kuris jungia regionus trumpiausiu keliu. Tai užtikrina didelį smegenų efektyvumą.
Neuronų signalas yra elektrinis, jis negali pasirinkti vieno ar kito kelio, o eina visur. Jeigu penktadalis signalo eina efektyviu keliu, o 80% neefektyviu, manoma, kad taip apsunkinama smegenų veikla, atsiranda, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimai.
Autizmo atveju tų kelių lieka daugiau, jų nėra išimta pakankamai. Klausimas yra, kas nutiktų pašalinus ne tą kelią. Tam iš esmės modelių neturime ir tai nėra tyrinėta, neaišku, ar tai būtų labai didelė problema. Galbūt tas likęs vienintelis kelias, kuris nebuvo pats geriausias, sustiprėtų ir to užtektų.
Man įdomiausia, kas valdo tai, ar jungtis yra pašalinama, ar ne. Mes matome, kad procesas labai specifinis, labai atrankus: jeigu per mažai pašalinama, yra problema, jeigu per daug – irgi. Aš ieškau, kaip vyksta tas procesas, kai pašalinama tik tiek, kiek reikia, ir tai, ką reikia.
Kaip anksti galima pastebėti, kad atsiranda autizmo spektro sutrikimas?Autizmo ir kitų neurodegeneracinių ligų diagnostika stipriai pažengusi. Autizmo atveju buvo daryti dar negimusių vaisių tyrimai trečiame trimestre. Tada mokslininkai laukė dvejus trejus metus ir žiūrėjo, ar teisingai prognozavo pagal smegenų vaizdus. Tikslumas buvo 60–70%, tai labai daug. Jeigu daromas naujagimių smegenų vaizdinimas, jau yra 80% tikslumas. Tad prognozuoti pagal dabartinį supratimą, kas yra autizmo spektro sutrikimas, galima.
Bet kas iš to? Vis dar neturime jokių farmacinių preparatų. Vaistai antipsichotikai turi daug šalutinių poveikių, yra vengiama jų skirti prieš prasidedant pirmiems epizodams. Tad mes kaip ir žinome, kad žmogui yra didelė rizika, bet nieko negalime padaryti. Dėl to diagnostika ir nėra vykdoma, nes tai tik emocinis krūvis žmonėms.
Ar tai reiškia, kad kol kas pastebėjus autizmo simptomus vis dar nieko negalima padaryti?Yra visokių terapijų, logopedo parama – tai, ką vaikai šiaip ar taip gauna, nors Lietuvoje gauna gerokai per mažai. Aš nesu to specialistė, reikėtų kalbėti su žmonėmis, kurie su tuo dirba, bet tokiems vaikams skiriama be galo mažai valandų. Tėvai, kurie gali sau leisti, moka už privatų mokymą. Šių paslaugų trūksta ne tik Lietuvoje, nes tai yra be galo brangu.
Be to, trūksta metodinės medžiagos, su kuria galėtų dirbti patys tėvai. Jeigu tą laiką, kurį skiriame vaikams, galėtume skirti tėvams apmokyti, kad jie galėtų dirbti su savo vaikais, efektyvumas būtų gerokai didesnis. Iki 3 metų vaikai geriausiai mokosi iš tėvų.
Be to, yra problema, kad, šeimos gydytojui pastebėjus, jog kas nors blogai, tėvai rašosi į eilę Vaiko raidos centre, laukia mėnesių mėnesius, o tuo metu niekas nedirba su vaiku. Didžiausia spraga, kurią mes reikšmingai mažesniais kaštais galėtume užpildyti, yra metodinės medžiagos ruošimas.
Kalbėjome apie vaistų sukūrimą. Ar matomas proveržis šioje srityje?Negalėčiau pasakyti, kad yra proveržis. Iš tiesų, mūsų požiūris labai pasikeitė, ilgą laiką į sinapsių jungčių genėjimą buvo žiūrima tik kaip į neuroninį procesą: neuronai atsitraukia vienas nuo kito ir jungties nebelieka. Bet pastaruoju metu atsirado duomenų, kad šiame procese dalyvauja imuninė smegenų sistema ir tai yra daug žadantis dalykas, nes ją mes galime gana neblogai modeliuoti. Daug autizmo spektro tyrimų koncentruojasi į imuninę smegenų sistemą, žiūrima, kaip ji dalyvauja, ar ją keisdami galime lengvinti simptomus.
Mano laboratorijos tyrimai koncentruojasi į tai, kas yra ant jungties, kuri komunikuoja imuninei sistemai, ar ta jungtis reikalinga, ar ją reikia pašalinti. Jeigu nustatysime, kokios tai yra molekulės, galėsime keisti, stiprinti reakciją į tas molekules.
Vaistų gigantai nedaro, yra tik toks įsivaizdavimas. Didžioji dalis vaistų yra iš mažų bendrovių, gigantai paskui nusiperka į juos teises ir užsiima gamyba, rinkodara bei pardavimais. Apie trečdalis naujos kartos vaistų ateina iš universitetų, kiti du trečdaliai – iš mažų įmonių, kurios atsipumpuruoja nuo universitetų. Kartais mažosios įmonės padaro viską net iki antros klinikinės stadijos.
Kaip pačiai atrodo idėja kurti pumpurinę įmonę?Tai visiškai prasminga, aš dirbau užsienyje ir mačiau, kaip tai veikia. Tarkim, Kembridže vienas sutiktų profesorių yra milijonierius, kuris kažkada iš pumpurinės bendrovės užsidirbo daug pinigų ir toliau dirba mokslinį darbą, nes jam tai patinka. Tai tikrai veikia, visas Kembridžas tuo pagrįstas, aplink jį pilna tokių bendrovių. Šiuo metu mes analizuojame, bet tos molekulės neturime, tačiau galbūt kada nors mūsų tyrimai galėtų tapti komercializuoti tinkamu pavyzdžiu.
Aišku, iki vaistų sukūrimo dar reikėtų atlikti brangius klinikinius tyrimus, be kurių investuotojai į jaunas įmones žvelgia nepatikliai.Taip, bet rizikos kapitalo valdytojai į tai investuoja, nes sėkmės atveju parduoti galima gerokai brangiau.
Pirmos stadijos klinikiniai tyrimai atliekami su, sakykim, iki 20 pacientų. Antros stadijos irgi su nedaug, nes tai yra saugos tyrimai. Trečioje stadijoje pradedama daryti didelius tyrimus ir vis dar gali būti, kad jie nutrūks. Daug atvejų, kai trečioje stadijoje nutraukiamas tyrimas, skirtas vaistams nuo Alzheimerio. Kompanijos stebi, jeigu yra kokia nors originali idėja, gali pirkti ir anksčiau nei po antros klinikinės stadijos tyrimų.
Lietuvoje retai matomas mokslininkų entuziazmas komercializuoti savo tyrimų rezultatus ir kurti verslą.VERSLO TRIBŪNA
Kibernetinis saugumas Lietuvoje tapo verslo tęstinumo ir valstybės stabilumo sąlyga: tvyranti geopolitinė įtampa ir visapusiška paslaugų skaitmenizacija reiškia, kad net vienas didelis incidentas galėtų pridaryti didžiulės žalos ne tik verslui ar įmonės reputacijai, bet ir visuomenei. Kodėl organizacijoms svarbu stiprinti savo kibernetinio saugumo pajėgumus ir kokia atsakomybė gresia už atsainų požiūrį ir galimus pažeidimus?
„Expert P“ serijos asortimentas, kuriame yra nešiojamieji kompiuteriai „ExpertBook P5“ ir P3 bei kitos kartos viskas viename „ExpertCenter P400 AiO“, siūlo patikimus, dirbtiniu intelektu (DI) patobulintus įrankius ir patikimą našumą mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Šie įrenginiai, sukurti dinamiškai darbo aplinkai, sujungia DI patobulintas funkcijas, supaprastintą IT valdymą ir patikimą saugumą, kad padėtų klestėti MVĮ.
Kibernetinio saugumo incidentas šiandien gali ne tik parklupdyti įmonę, pakenkti bendrovės ar vadovo reputacijai, bet ir virsti milijoninėmis baudomis organizacijai ar net pačiam vadovui. Kaip įsigalioję Kibernetinio saugumo įstatymo pakeitimai keičia verslo žaidimo taisykles ir perbraižo atsakomybių ribas organizacijose, diskutuoja prof. dr. Marius Laurinaitis, Mykolo Riomerio universiteto Teisės ir FinTech studijų programos vadovas, Raimondas Andrijauskas, advokatų kontoros WALLESS teisinės atitikties ekspertas, ir advokatas Danielius Matonis, WALLESS asocijuotasis partneris.
Per septynerius metus Vilniaus miesto inovacijų pramonės parkas (VCIIP) išaugo į vieną svarbiausių aukštųjų technologijų traukos taškų Lietuvoje. Čia sutelkta gyvybės mokslų bendruomenė, pritrauktos dešimtys įmonių ir šimtai milijonų eurų investicijų, o pats projektas juda į antrąjį plėtros etapą. Dr. Gediminas Pauliukevičius, VCIIP operatoriaus VšĮ „Northtown Vilnius“ vadovas, sako, kad pasiekti rezultatai ir ambicingi planai rodo, jog Lietuva gali konkuruoti aukštųjų technologijų srityje, o Vilnius turi realią galimybę tapti lietuviškuoju Silicio slėniu.
Normalu, kad mokslininkas nenori kurti įmonės. Jis ne tai ir turi daryti, jis turi ir toliau užsiimti mokslu, prižiūrėti klinikinius tyrimus, daryti analizes, bendrauti su žmonėmis, klausti, kas tinka, kas netinka, gerinti tai. Jam reikia administracinės paramos, tam mes ir studijuojame skirtingus dalykus, kad turėtume skirtingus gebėjimus. Mes negalime tikėtis, kad mokslininkas bus ir vadybininkas.
Kitas dalykas – kartais manoma, kad mokslininkai tingi, bet pažiūrėkim, ar tikrai yra visos sąlygos. Pavyzdžiui, trūksta administracinės paramos, per mažos finansinės paskatos.
