„Iliustruotoji istorija“: Paryžius pakluso vikingams

Paryžiečiai susipažino su žiauriaisiais vikingais 845-aisiais, kai šie, vadovaujami vikingo vardu Ragnaras Lodbrogas, plaukė Sena plėšikaudami pakrantėse. Vakarų Frankų kronikoje rašoma, kad upė buvo „pilna pūvančių krikščionių lavonų“.

Manoma, kad Ragnaro laivyną sudarė 120 laivų, kuriuose buvo keli tūkstančiai vyrų. Juos viliojo turtais garsėjęs miestas Paryžius. Kai normanai – taip buvo vadinami vikingai – atplaukė, paryžiečiai buvo pabėgę ir išsigabenę visas vertybes.

Supykę vikingai degino namus ir griovė bažnyčias. Norėdamas apsaugoti miestą nuo liepsnų, Vakarų Frankų karalius Karolis II Plikagalvis papirko Ragnarą 3,5 tonos sidabro. Tąkart Paryžius buvo išgelbėtas, tačiau netrukus godūs plėšikai sugrįžo.

Vikingai – Dievo bausmė

Kasmet jūra atplaukdavo vis daugiau kankintojų laivų. Frankai ėmė manyti, kad grobikų antpuoliai – tai bausmė už nuodėmes. „Už mūsų nuopelnus Viešpats mums siuntė žiauriausius ir nežmoniškiausius krikščionybės persekiotojus“, – buvo teigiama 845 m. Bažnyčios susirinkime.

Po pirmojo Paryžiaus puolimo vikingai sugrįžo 856 ir 861 metais. Plėšimas buvo pelningas verslas, todėl vikingų reidų daugėjo.

Vakarų Frankų karaliui reikėjo kaip nors apginti valstybę. 864 m. vasarą Karolis II Plikagalvis išleido ediktą ir jame išdėstė, kaip apsiginti nuo vikingų. Užuot kariavus vandenyje, buvo įsakyta raitelių pulkams pulti plėšikus. Be to, buvo uždrausta prekiauti su svetimšaliais. Už ginklų ir arklių pardavimą grėsė mirties bausmė.

Edikte taip pat buvo įsakyta per didžiąsias upes nutiesti gynybinius tiltus ir užkirsti kelią vikingų laivams. Paaiškėjo, kad iš visų karaliaus įsakų šis buvo veiksmingiausias, nes po 21 metų tiltai sustabdė vikingų antplūdį.

Paryžių ir vėl aplankė

885 m. Sena plaukė laivai, vadovaujami vikingo Sigurdo Gyvatės Akyje. Tai buvo Ragnaro Lodbrogo, prieš 40 metų apiplėšusio Frankų karalystės pakrantes, sūnus. Sigurdas taip buvo pramintas todėl, kad jo kairės akies vyzdys buvo apjuostas į gyvatę panašios formos darinio.

Sigurdas buvo didelės kariuomenės vadas. Benediktinų vienuolis Abbo Cernuus, vikingų išpuolių Paryžiuje liudininkas, rašė, kad vikingų laivų virtinė „buvo nusidriekusi daugiau nei per dvi mylias, o laivų buvo tiek daug, kad per juos nebuvo matyti upės vandens“. Kartu su Sigurdo kariauna keliavo ir moterys su vaikais, nes drąsieji vikingai planavo įplaukę Senos upe į šalį peržiemoti. Tam jie pasirinko išties tinkamiausią metą – kai Vakarų Frankų valstybę kamavo vidaus konfliktai. Rytų Frankų karalius Karolis III Storasis 884 m. gavo ir Vakarų Frankų valstybės karūną, bet jo įtaka vietos didikams nebuvo didelė.

885 m. lapkričio 25 d. Sigurdo laivynas atplaukė į Paryžių – toliau keliauti sutrukdė tiltai. Vikingų vadas nesitikėjo, kad nedidelė miesto įgula priešinsis jo galingai kariuomenei. Vikingų vadas kilniaširdiškai pažadėjo neplėšti miesto, jeigu paryžiečiai leisią laivynui plaukti toliau, tačiau didžiai nustebo, kai pasiūlymas buvo atmestas.

Kaip rašo Abbo Cernuus, Paryžiaus grafas Edas vikingui atsakė tokiais žodžiais: „Karalius Karolis patikėjo mums miestą, kad išgelbėtume karalystę ir džiaugtumėmės netrikdoma taika.“ Jeigu vikingai nori praplaukti Paryžių, jiems teksią prasiveržti jėga.

Kautynės prie bokšto

Lapkričio 26 dieną, patekėjus saulei, vikingai puolė gynybinį šiaurinio Paryžiaus tilto bokštą.

Akmeninį bokštą juosė griovys, tačiau statyba nebuvo baigta, todėl užpuolikai tikėjosi lengvos pergalės. Į bokštą pasipylė strėlių, iečių ir akmenų kruša, o vėliau į mūšį stojo kalavijais ir kirviais ginkluoti Sigurdo vyrai. Mūšis truko keletą valandų. Nors frankų buvo mažuma, jiems pavyko išsilaikyti. Gėdingą pralaimėjimą patyrusiems vikingams teko grįžti į laivus.

Kitą rytą Sigurdo vyrai nusprendė pabandyti dar kartą, tačiau apstulbo išvydę, kad bokštas per naktį paaugo – dailidės pastatė dar vieną aukštą. Taigi sumanymo pulti bokštą teko atsisakyti.

Buvo nutarta prasibrauti pro akmeninius pamatus. Nors frankai pylė ant vikingų karštą aliejų ir dervą, šiems pavyko pramušti skylę. Tuo metu, kai užpuolikai jau buvo besibrauną per angą, grafas Edas nuo bokšto viršaus į juos paleido sunkų vežimo ratą. Šeši vyrai žuvo, o anga buvo visiškai užtverta. Vikingai dar kartą atsitraukė.

Po dviejų dienų daug nuostolių patyręs Sigurdas suprato, kad vikingai turi veikti sistemingiau. Jis įsakė pastatyti įtvirtintą stovyklą ir išsiuntė karius parūpinti išteklių. Frankų valstiečiai sumokėjo didelę kainą už paryžiečių pasipriešinimą.

„Karalystėje nebėra nė vieno kelio, ant kurio negulėtų mirusių kunigų, vyrų, moterų, vaikų ir naujagimių kūnų“, – rašoma Vakarų Frankų kronikoje.

Turėdami saugią bazę ir pakankamai maisto atsargų, vikingai galėjo laikyti apgulę miestą. Svaidymo mašinos griovė sienas, o upe plukdomi degantys laivai padegdavo tiltus. Sykį vikingams net pavyko prasiveržti į Paryžių, tačiau grafo Edo vadovaujamos įgulos atsakomasis puolimas privertė užpuolikus pasitraukti.

„Žuvusiųjų mieste buvo daugiau negu žemės jiems palaidoti“, – rašė Abbo apie apgultį, kuri kasdien pareikalaudavo gynėjų aukų. Tuo metu mieste ėmė stigti maisto – vikingai užkirto visus tiekimo kelius į Paryžių, todėl prasidėjo badas.

Karalius nuvylė paryžiečius

Kol miestas badavo, karalius Karolis III Storasis telkė pastiprinimą. Tik po keturių apgulties mėnesių Rytų Frankų kariuomenė, kuriai vadovavo Saksonijos grafas Henrikas, atėjo į pagalbą ir užpuolė vikingų stovyklą.

Nors dauguma Sigurdo vyrų buvo pasklidę po šalį plėšikaudami, likusiems vikingams ne tik pavyko sustabdyti puolimą, bet ir nuvyti grafo vyrus į Paryžių – miestiečiams teko maitinti dar daugiau burnų.

Karalius nusprendė įsikišti ir išgelbėti miestą. Beveik po metus trukusios apgulties 886 m. spalį Karolis III Storasis pats stojo galingos kariuomenės priešakyje. Vikingai grįžo į savo laivus, karalius žygiavo per miestą, bažnyčių varpai skambėjo, nesitveriantys iš džiaugsmo žmonės šaukė.

Džiaugsmingas šurmulys netrukus nutilo. Vikingai tebebuvo netoliese. Užuot puolęs Sigurdą, karalius pasiūlė kompromisą. Vikingai gavo sidabro ir leidimą plaukti pro Paryžių į Burgundiją. Burgundai nepripažino karaliaus valdžios, todėl Karoliui rūpėjo tik Paryžius – kad vikingai nebesikėsintų į jį.

„Ir frankai, ir burgundai liko nepatenkinti tokiu sprendimu“, – rašė Abbo apie keistą situaciją, kai vikingams buvo atverti miesto vartai ir jie galėjo plaukti upe toliau.

Paryžiečiai niršo, kad Karolis nusileido Sigurdo reikalavimams, kuriuos šis kėlė iš pat pradžių. Sunkių išbandymų metai ir daugybė aukų nuėjo perniek. O burgundai tūžo, kad Karolis leido juos toliau plėšti.

887 m. įsiutę Vakarų Frankų didikai nuvertė nuo sosto Karolį III Storąjį ir naujuoju karaliumi išrinko grafą Edą.

Vikingų vadas Sigurdas į miestą niekada nesugrįžo, žuvo plėšikaudamas fryzų žemėse.

ĮDOMU

Už taiką reikėjo mokėti

Frankų imperijos puldinėjimai buvo ne kas kita kaip verslas – ir vikingams, ir frankams. Frankai mokėjo dideles pinigų sumas už apsaugą nuo plėšikų iš jūros.

Frankų imperijos pakrantėse IX a. pradžioje plėšikaujantys vikingai jau buvo pagarsėję. Beveik visą šimtmetį vidinė nesantaika alino frankus, todėl kalavijais ginkluotų atėjūnų antpuolius teko kęsti ne tik pakrančių gyventojams. Vikingų laivynai plaukdavo didžiosiomis upėmis plėšikaudami ir grobdami gyventojus į vergiją.

841 m. jie pirmą kartą pasirodė Senos upėje. Laimikis buvo neblogas, todėl vikingai kasmet grįždavo su vis didesniu laivynu. Vienas frankų vienuolis nerimaudamas rašė: „845 mūsų Viešpaties metais didžiulė Šiaurės vyrų kariuomenė įsiveržė pro krikščionių sienas.“ Jų tikslas buvo Paryžius. Miestui pavyko išvengti pražūties sumokėjus 7 000 svarų aukso ir sidabro.

Vikingai buvo verslūs vyrai – jie mielai imdavo iš užpultųjų pinigus ir jų nebeplėšdavo. Pinigų „už apsaugą“ rinkimas buvo pelningas verslas. Frankams mokant, kaskart vis daugiau vikingų atplaukdavo savo „rinkos“ dalies.

Vikingas tapo frankų gynėju

Vienam vikingui Vakarų Frankų karalystėje nusišypsojo didesnė laimė nei kitiems. Frankų metraščiuose jis vadinamas Rollo, nors jo tikrasis vardas buvo Rolfas. Jis buvo kilęs iš Danijos arba Norvegijos.

Jaunystėje 885–886 m. jis dalyvavo Paryžiaus apgultyje. Vėliau pats tapo vadu ir 911 m. su savo kariauna grįžo į Seną. Vakarų Frankų karalius pateikė jam pasiūlymą: jei Rolfas taptų krikščionimi, prisiektu ištikimybę ir gintų upę nuo kitų vikingų, jam būtų atiduotos žemės prie Senos žiočių. Vikingų vadas sutiko, ir šitaip atsirado Normandija – frankų provincija, pavadinta svetimšalio iš Šiaurės vardu.

Priešingai nei Anglijoje, Rolfo ir jo vyrų palikuonys greitai asimiliavosi su vietos kultūra. Vėlesnės kartos pamiršo savo skandinavišką kilmę. Normanų kariuomenė, vadovaujama Vilhelmo I Užkariautojo, 1066 m. nukariavusi Angliją, buvo perdėm frankiška.