Vakarų fronto vėpla

Publikuota: 2015-12-26
Adolfas Hitleris 1935-aisiais. „Scanpix“ nuotr.
Adolfas Hitleris 1935-aisiais. „Scanpix“ nuotr.
 

Daugelį metų istorikai manė, kad jaunasis Hitleris Pirmajame pasauliniame kare narsiai kovėsi priešakinėse fronto linijose, tačiau neseniai rasti dienoraščiai ir laiškai atskleidė, kad nacių sukurtas didvyrio įvaizdis paremtas melu. Iš tiesų Hitleris didžiąją karo dalį praleido toli nuo fronto.

Kulkosvaidžiai piktai žeria kulkas į gelsvai rudų dūmų debesį, it sunki gūnia užgulusį apkasus. 1917 metų pavasaris. Laukai prie Vimio kalnagūbrio Šiaurės Prancūzijoje virtę niūriu, nykiu kraštovaizdžiu.

Toli nuo fronto esančioje slėptuvėje dirba Vokietijos karininkai, čia įsikūręs jų štabas. Viename kampe nuolat sėdi jaunas ryšininkas, jam prie juosmens pritvirtinta šovininė, šalia šautuvas. Jis visiškai pasinėręs į knygą, o jo mintys klajoja toli. Toli nuo siaubo, kurį patiria fronte kariaujantys bendražygiai. Po dviejų dešimtmečių jis taps galingiausiu ir populiariausiu žmogumi Vokietijoje. Šio liekno neaukšto kario vardas – Adolfas Hitleris.

Privilegijuotuosius, kurie karą saugiai leido toli užnugaryje, frontininkai vadino dviem žodžiais –užnugario kiaulėmis.

Vietoje tiesos – propaganda

Kai subyrėjo nacių režimas, istorikai net po 60 metų manė, kad Hitleris buvo Pirmojo pasaulinio karo didvyris. Buvo teigiama, kad kulkoms švilpiant jaunasis ryšininkas ugnies ruože lakstė iš vienos fronto vietos į kitą nešiodamas žinutes. Visi manė, kad karas buvo Hitlerio universitetas, o egzaminus jis išlaikė aukščiausiais pažymiais.

Mokslininkai rėmėsi paties Hitlerio pasakojimais, knygomis ir liudytojų prisiminimais; didžioji jų dalis buvo parašyta po 1933 m. nacių perversmo. Tačiau šiuose šaltiniuose istorikai pražiūrėjo vieną svarbią detalę. Visų istorijų tikslas tebuvo pavaizduoti Hitlerį kaip drąsų ir pasiaukojantį kareivį, kuris taptų pavyzdžiu vokiečių tautai.

Visai kitoks paveikslas piešiamas mažai žinomuose Hitlerio karo bendražygių laiškuose ir dienoraščiuose, jo pulko dokumentuose. Hitleris iš tiesų buvo menkas kareivis. Kaip teigia britų istorikas Thomas Weberis, Hitleriui beveik neteko būti fronte, jis daugiau laiko praleido piešdamas, o ne svaidydamas granatas.

Karas sutiktas su džiaugsmu

Hitlerio karo nuotykis prasidėjo 1914 m. rugpjūčio 2-ąją, sekmadienį. Išvakarėse Vokietija paskelbė karą Rusijai. Jauni entuziastai susirinko Miuncheno gatvėse ir aikštėse. Minioje stovėjo ir 25 metų Adolfas Hitleris. Liekno kūno sudėjimo, vos 173 cm ūgio Hitleris Austrijoje buvo pripažintas netinkamu karinei tarnybai, tad įstojo savanoriu į Vokietijos kariuomenę, į kurią buvo imami visi vyrai.

Hitleris pateko į Bavarijos Listo pulką. Savanoriai gavo žalsvas uniformas su raudonais kelnių antsiuvais. Buvo įsakyta niekada nesupurvinti antsiuvų. Kariuomenėje trūko šalmų, todėl Hitleris ir jo bendražygiai gavo plieno šalmus primenančias pilkas medvilnines kepures.

Stovykloje prie Miuncheno pulkas treniravosi, mokėsi statyti palapines ir šaudyti. Hitleris skundėsi dėl ilgų žygių. Laiške savo kambario Miunchene šeimininko žmonai Annai Popp jis rašė: „Pirmos penkios dienos Lecho slėnyje buvo sunkiausios per visą mano gyvenimą.“

Ne jam vieninteliam buvo sunku. Netrukus paaiškėjo, kad naujokai toli gražu nebuvo pasiruošę karo išbandymams.

Kariai apšaudė savą lėktuvą

Tuo metu Prancūzija ir D. Britanija ėmė kariauti Rusijos pusėje. 1914 m. rugsėjį Vokietijos pajėgos pajudėjo į priekį, tikėdamosi greitai nugalėti prancūzus ir britus. Nusidriekė fronto linijos, per vidurį atsidūrė strategiškai svarbus miestas Ipras. Hitlerio pulkas turėjo dalyvauti puolime. Kariai džiūgavo ir įsiaudrinę nenustygo vietoje. Troško kuo greičiau mestis į mūšį. „Vyrai durtuvais bando pulti vištas, bet baisu, kad gali sužeisti vienas kitą“, – savo dienoraštyje susirūpinęs rašė karininkas Ludwigas Bassenheimas.

Dar labiau naujokai susijaudino pamatę skrendantį lėktuvą. Po akimirkos dangus juodavo nuo kulkų. Parako dar neuostę kareiviai šaukė ir tvatino kaip patrakę, kiek įmanydami stengdamiesi numušti lėktuvą, nors jų šautuvų galimybės tam buvo gerokai per menkos. Per vėlai pastebėjo, kad lėktuvas buvo ne prancūzų, o vokiečių.

Vieną ankstų spalio rytą pulkas, klampodamas purvu, pasiekė frontą. Jo užduotis buvo išstumti britų pajėgas iš flamandų miesto Geluvelto.

Vyrai buvo užsidegę, entuziastingai griebė naujus, ką tik gautus ginklus. Po kelių minučių jaudulį pakeitė nusivylimas. Kareiviai nemokėjo jais naudotis, mat treniravosi su senais, visai kitaip veikiančiais šautuvais. Po kelių nesėkmingų bandymų instruktuoti pulką karininkai nuleido rankas. Naujokams išdavė senus šautuvus, suprasdami, kad kareiviams gyvybes mūšyje gali išgelbėti tik akla sėkmė, o ne sumanumas.

Esant mažesniam nei 40 metrų matomumui kareiviai puolė priešo pozicijas ir pasiekė pirmuosius britų apkasus. Verždamiesi į priekį Hitleris ir jo bendražygiai pamiršo patikrinti, ar apkasai tušti. Po akimirkos britai apsupo juos, ėmė šaudyti ir iš priekio, ir iš užnugario. Pulkas manė, kad blogiau jau nebus, tačiau juos dar apšaudė saviškių dalinys, supainiojęs jų pilkas kepures su anglų šalmais. Kai britams baigėsi šaudmenys, Hitleris ir kiti nenukauti kariai vargais negalais nušliaužė prie savo linijų. Šis susidūrimas maždaug 3 000 karių Listo pulkui kainavo 349 gyvybes.

Laiške Miunchene gyvenančiam pažįstamam Hitleris šį akivaizdų pralaimėjimą aprašė kaip herojišką žygdarbį: „Mes paėmėme apkasus. Daugelis išėjo pakėlę rankas. Tie, kurie nepasidavė, buvo išguldyti.“

Vokietijos puolimas buvo sustabdytas, abi kariuomenės įtvirtino savo pozicijas. Prasidėjo metus trukęs pragariškas apkasų karas. Tik ne Hitleriui.

Pasiuntinukas giliai užnugaryje

Praėjus mėnesiui po pražūtingo Listo pulko debiuto Vakarų fronte, Hitleris buvo perkeltas į štabo būstinę – čia jis dirbo pulko vadovybės ryšininku.

Vyravo nuomonė, kad ryšininko darbas labai pavojingas. Tuo vėliau ir pasinaudojo naciai, aprašydami Hitlerio veiklą karo metu. Propagandiniuose tekstuose jo pareigos buvo vaizduojamos kaip rizikingiausios visame pulke – kol fronto kareiviai slėpėsi apkasuose, jaunasis ryšininkas nuolat rizikavo gyvybe.

1935 m. išleistoje nacių knygoje vaikams rašoma: „Hitleris buvo vienas narsiausių kareivių visuose mūšiuose. Jis turėjo bėgti per kulkų krušą, kad perduotų vieno karininko pranešimą kitam.“

Naciai nutylėjo, kad Hitleris buvo visai ne bataliono ryšininkas. Jis buvo kariuomenės vadovybės pasiuntinukas giliai užnugaryje. Neseniai rasti dokumentai byloja, kad Hitleris retai atsidurdavo prie mūšio vietos arčiau nei 5–10 kilometrų. Nebent atsitiktinumas galėjo lemti, kad lakstydamas su įsakymais ir žinutėmis būtum pašautas.

Vienas įvykis buvo ypač pabrėžiamas nacių pasakojimuose: vos paskirtas ryšininku, Hitleris išgelbėjo savo viršininkui gyvybę.

Nevertas apdovanojimo

1914 m. lapkričio viduryje Listo pulkas turėjo šturmuoti miške prie Belgijos miesto Mesino įsitvirtinusį priešą. Staiga Hitleris ir jo bendražygis Antonas Bachmannas pamatė, kad pulkininkas leitenantas Philippas Engelhardtas išlindo iš slėptuvės miško pakraštyje. Jaunąjį karininką iškart pastebėjo prancūzai, ir po kelių sekundžių aplink jį ėmė švilpti kulkos. Hitleris ir Bachmannas nedvejodami puolė prieš Engelhardtą ir uždengė jį savo kūnais. Bent jau taip pasakojo naciai.

1915 metų Listo pulko įrašas patvirtina, kad Hitlerio ten išties būta, tačiau įvykio aprašymas skiriasi nuo nacių versijos. Dokumente teigiama, kad karininką gelbėjo keturi ryšininkai – ne tik Hitleris ir Bachmannas. Be to, į Engelhardtą nebuvo šaudoma. Vyrai susirūpino dėl jo gyvybės išgirdę netoliese aidinčius šūvius ir puolė jo gelbėti. Visi keturi vyrai už nuopelnus buvo apdovanoti garbingais antrojo laipsnio Geležiniais kryžiais.

„Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena“, – gavęs apdovanojimą rašė Hitleris.

Soma rijo kareivius

Po ramių metų 1916-aisiais fronte vėl užvirė pragaras. Aukų skaičius abiejose pusėse ėmė staigiai didėti. Liepos 1-ąją britams užimant Somos upės slėnį Šiaurės Prancūzijoje, kovėsi gerokai mažiau vyrų, negu buvo planuota. Pirmoji mūšio diena buvo viena kruviniausių Vakarų fronte. Kareiviai krito vienas po kito, į jų vietą nespėdavo stoti nauji.

Visą vasarą Listo pulko vyrai girdėjo mūšių atgarsius, ataidinčius nuo Somos už 70 km į pietus. Sklido gandai, kad britai įsigijo šarvuotą pabaisą ir jai nebaisios kulkosvaidžių kulkos. Daugeliui kareivių tai sukėlė šoką. Pranešimai labai gąsdino Listo pulko karius. Kai kurie atsisakė paklusti įsakymams. Vienas pulko kareivis pareiškė savo viršininkui: „Man tas pats. Galite mane nušauti. Net galiu duoti kulką, nors turiu žmoną ir vaikų.“

Skeveldra sustabdė Hitlerį

Vieną rugsėjo rytą Hitleris ir jo bendražygiai atvyko į frontą prie Somos. Mūšiai ten vyko jau daugiau negu tris mėnesius. Bombų išraustose duobėse tvaikas buvo nepakeliamas. Jos buvo pilnos nutrauktų galūnių ir pašvinkusio vandens, todėl priminė dvokiantį kunkuliuojantį puodą su mėsa.

Kol Hitleris štabo būstinėje džiovinosi kojines, kiti kuopos vyrai žygiavo į frontą. Vyrai ėjo pilant lietui, žengdami per lavonų krūvas, klimpdami pure. Akis griaužė dujos, šrapnelių sprogimai drebino žemę. Apkasai buvo vos metro gylio, todėl bet koks neapdairus judesys galėjo kainuoti gyvybę. Tačiau kareiviai galėjo būti sužeisti ne tik fronte.

Spalio 7-ąją Hitleris ir kiti ryšininkai ilsėjosi savo slėptuvėse. Netrukus pasigirdo kurtinamas trenksmas, o po akimirkos prasidėjo sąmyšis. Sužeisti kareiviai šaukė iš skausmo ir apimti panikos bandė susiorientuoti tirštuose dūmuose. Šrapnelis sprogo priešais įėjimą. Vienas sužeistųjų buvo Hitleris – skeveldra pataikė į kairiąją šlaunį. Ryšininkas buvo nedelsiant nugabentas į karo lauko ligoninę.

Kol vyko nuožmūs mūšiai, Hitleris beveik du mėnesius saugiai gulėjo ligoninėje ir į tarnybą grįžo tik 1917 m. pradžioje. Jam neteko patirti žiaurių skerdynių, nusinešusių daugiau kaip milijono kareivių gyvybes.

Naciai pateikė savo įvykio versiją. Jie teigė, kad Hitleris „išgyveno kelis mėnesius trukusį nuolatinį bombardavimą“ ir buvo sužeistas fronte, kai pateko į kryžminę ugnį.

Pergalė bet kokia kaina

1918 m. kovo 21 d. vokiečiai pradėjo puolimą Vakarų fronte. Kariuomenės vadovybė planavo pralaužti Antantės gynybą prie Amjeno Šiaurės Prancūzijoje, atskirti britų kariuomenę nuo prancūzų ir ją sumušti. Patyrusi didžiulių nuostolių Vokietijos kariuomenė per keturis mėnesius keliasdešimt kilometrų pasistūmėjo į priekį, atrodė – Paryžius pasiekiamas ranka. Tačiau šio puolimo kaina buvo didžiulė. Jau per pirmą puolimo Vakarų fronte dieną Vokietija neteko maždaug 78 tūkst. vyrų. Greitai armija pritrūko karių. Kai britai, prancūzai ir neseniai atvykę amerikiečiai 1918 m. rugpjūtį pradėjo kontrpuolimą, generolai metė visas turimas pajėgas nepasilikdami rezervo.

Karininkai bandė įpūsti kareiviams patriotinės dvasios, bet vyrai nesiklausė. Daugelis pasidavė britams, kiti mėgino dezertyruoti. Niekas nenorėjo aukoti gyvybės jau pralaimėtame kare.

Hitlerio diagnozė – psichopatas

1918 m. rudenį Hitleris buvo perkeltas į užnugarį prie Ipro. Jam nė motais buvo apkasuose tvyranti neviltis. Jį liūdino ne kareivių, o civilių žmonių nuotaika. Karas jam neįkrėtė išminties. Spalio 14 dieną prie Verviko jis ir kiti ryšininkai tapo dujų atakos aukomis.

„Ašarodamas, šlubčiodamas grįžau iš užduoties, nunešęs paskutinę žinutę. Po kelių valandų mano akys panašėjo į žėrinčias anglis, viskas aplinkui aptemo“, – vėliau rašė Hitleris apie šį nemalonų įvykį savo knygoje „Mein Kampf“.

Hitleris vėl skubiai buvo paguldytas į ligoninę. Vėliau jis tvirtino, kad apako nuo dujų ir todėl atsidūrė ligoninėje. Jis taip pat rašė, kad keli jo bendražygiai apskritai apako. Tai toli gražu nebuvo tiesa. Puldami britai naudojo garstyčių dujas (ipritą), jų poveikis akims laikinas. Gydytojų teigimu, Hitleriui karas baigėsi ne dėl dujų. Jis susirgo psichikos liga.

Iš karto po dujų atakos Hitleris buvo nusiųstas į karo ligoninę netoli Briuselio. Tačiau gydytojai atsisakė jį gydyti, nes diagnozavo jam vad. karo neurasteniją. Tokius ligonius pripažindavo netinkamais karo tarnybai. Hitleris buvo perkeltas į Pazevalko ligoninę, esančią į šiaurę nuo Berlyno. Gydytojai jaunajam ryšininkui diagnozavo psichopatiją su isterijos požymiais.

1918 m. lapkričio 11 d. 10:50 val. Listo pulkas gavo žinią, kurios laukė daugelis: Vokietija pralaimėjo karą. Keletą metų trukusios skerdynės baigėsi. Hitleris apie tai sužinojo tik kitą dieną, kai ligoninės gydytojai sukvietė visus ligonius. Autobiografijoje Hitleris tvirtino, kad nuo šios žinios jis vėl apako ir pravirko: „Akyse aptemo, apgraibomis nuėjau į palatą, griuvau į lovą ir degančiu veidu įsikniaubiau į pagalvę ir antklodę.“

Naciai perrašė istoriją

1933 m. Hitleriui atėjus į valdžią jo šalininkai nėrėsi iš kailio stengdamiesi pavaizduoti vadą kaip bebaimį karo veteraną, kuris rizikavo gyvybe Vokietijos labui. Nacių propagandininkai pasirūpino, kad visi laiškai ir dokumentai, galintys sukelti abejonių dėl Hitlerio žygdarbių, būtų sudeginti. Režimas užvertė vokiečius knygomis ir straipsniais apie fiurerio žygdarbius. Veteranai, galėję pakenkti tokiam įvaizdžiui, buvo negailestingai persekiojami. Režimo aukomis tapo žydas karininkas ir isteriją gydęs gydytojas – niekas neturėjo sužinoti tiesos, ką Hitleris veikė Vakarų fronte.

ĮDOMU

Karas Hitleriui tapo išsigelbėjimu

Hitlerio tėvas neabejojo: sūnus turi sekti jo pavyzdžiu ir tapti muitinės tarnautoju. Bet berniukas turėjo kitokių planų – jis norėjo būti menininkas. Mažame namelyje Austrijos mieste Braunau prie Ino netrūko piktų vaidų.

1903 m. mirus tėvui, Hitleris galėjo gyventi kaip nori: veikiai metė mokyklą ir persikraustė į šalies sostinę Vieną. Hitleris tikėjosi tapti tapytoju ir išgarsėti, bet svajonė sudužo, kai du kartus iš eilės jis neįstojo į dailės akademiją. 1907 m. mirė ir Hitlerio motina. Kai paveldėti pinigai baigėsi, jam pačiam teko rūpintis pragyvenimu.

Kad užsidirbtų duonai, jaunuolis kopijuodavo atvirukus ir pardavinėdavo juos turistams. Vakarus leisdavo miesto nakvynės namuose kartu su valkatomis ir elgetomis.

1914 m. rugpjūtį prasidėjus karui, Hitleris, kaip ir daugelis jaunuolių, persiėmę patriotinės dvasios, įsirašė į savanorius. Nuo tada pulkas tapo jo ramsčiu – naująja šeima.

Britų šuo – geriausias Hitlerio draugas

Atsiskyrėlis vėpla. Taip bendražygiai vadino Hitlerį – ir turėjo tam pagrindo. Kai visi kartu eidavo į smuklę, Hitleris sėdėdavo lauke ir žaisdavo su šunimi arba piešdavo.

Hitleris mieliau paišė, o ne svaidė granatas. Labiausiai jis mėgo piešti pastatus ir peizažus. Savo darbus jis dažniausiai dovanodavo bendražygiams, o jiems piešiniai atstodavo atvirukus.

Buvęs Hitlerio viršininkas Karlas Lippertas pasakojo, kad jaunasis ryšininkas buvo tikra knygų žiurkė: „Kai štabo būstinėje būdavo rami diena, Adolfas Hitleris puldavo skaityti. Jam labai patiko knygos apie Austrijos arba Vokietijos istoriją.“

Dėl tokių nuobodžių pomėgių Hitleriui buvo sunku susirasti draugų. Jis neturėjo daug pažįstamų ir mieliausiai draugavo su britų dezertyru – pabėgusiu šunimi. Savo keturkojį draugą Hitleris pavadino Fuchsliu – Lapute.

Nors Hitleris daugiausia laiko skirdavo terjero dresūrai, susibičiuliavo ir su dviem kurjeriais Ernstu Schmidtu ir Antonu Bachmannu.

Bičiuliai dažnai jį erzindavo. Pavyzdžiui, jie pokštaudavo, kad jis nemoka durtuvu atsidaryti skardinės, todėl mirtų iš bado net užrakintas konservų fabrike.

Žydas apdovanojo Hitlerį

Hitleris buvo labai laimingas, kai 1918 m. rugpjūčio 4 d. gavo antrą Geležinį kryžių – šįkart pirmojo laipsnio. Medalis buvo didžiausias apdovanojimas, įmanomas jefreitoriui Hitleriui. Iš tiesų kryžius būdavo skiriamas tiems kareiviams, kurie buvo geri karininkų draugai. Vienas tokių buvo Hitleris.

Kai Hitleris Vokietijoje atėjo į valdžią, jis nešiojo vienintelį ordiną – Geležinį kryžių. Tačiau buvo viena bėda: jį skyręs karininkas Hugo Gutmannas buvo žydas. Gutmannas įrodinėjo, kad Hitleris nusipelnė Geležinio kryžiaus, nes perduodavo žinias į frontą.

Vėliau Gutmanno vaidmuo skiriant kryžių nacių vado autobiografijoje buvo nutylėtas. Kai 1939 m. prasidėjo karas, atsargos karininkas Gutmannas drauge su šeima persikėlė į JAV.

Karo bendražygiai pravertė propagandai

Atėjęs į valdžią, Hitleris pasamdė tris savo karo bendražygius. Jie neturėjo jokių ypatingų gebėjimų, bet puikiai tiko propagandai.

Buvę pulko bendražygiai buvo gyvas įrodymas apie legendinius fiurerio žygdarbius Pirmajame pasauliniame kare. Hitleris norėjo parodyti vokiečių tautai, kad bičiulystė – bet kokio sėkmingo karo esmė. Tačiau jis pasirūpino, kad nė vienas iš veteranų nedarytų realios įtakos nacių partijos politiniams sprendimams.

Ernstas Schmidtas

Ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir karo metais Schmidtas buvo vienas artimiausių Hitlerio bičiulių. Jis ištikimai lydėdavo fiurerį ir Berlyne, ir jo rezidencijoje Alpėse. Net ir po karo Schmidtas buvo vienas iš nedaugelio Hitlerio gynėjų.

Fritzas Wiedemannas

Wiedemannas buvo Bavarijos Listo pulko karininkas. Kai 1933 m. į valdžią atėjo naciai, Hitleris pasikvietė Wiedemanną dirbti Reicho kanceliarijoje. Nuo tada iki 1939 m. Wiedemannas dirbo Hitlerio patarėju.

Maxas Amannas

Hitleris paskyrė savo bendražygį Amanną Reichstago nariu, tačiau 1933 m. pats Hitleris panaikino visus Reichstago įgaliojimus. Todėl Amannas vėliau buvo paskirtas Propagandos ministerijos spaudos tarnybos vadovu.

FOTOGALERIJA Vakarų fronto vėpla Adolfas Hitleris (11 nuotr.)

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau