Turino drobulė: vis dar diskutuojama dėl autentiškumo

Mokslininkai rado seniausią rašytinį teiginį, kad Turino drobulė yra suklastota

Šventoji drobulė, eksponuojama Turino katedroje. Massimo Pinca'os (AP / „Scanpix“) nuotr.

Turino, arba Šventoji, drobulė – 4,36 m ilgio ir 1,10 m pločio lino audinys su nukryžiuoto vyro kūno įspaudu – kelia nesibaigiančias diskusijas, ar į ją kadaise iš tikrųjų buvo įvyniotas Jėzaus Kristaus kūnas. Vieniems drobulė yra vizualus Jėzaus prisikėlimo įrodymas, kitiems – viduramžių artefaktas, sukurtas XIV a. menininko.

Turino dobulės, kurioje matyti neryškūs nukryžiuoto žmogaus kontūrai, autentiškumas svarstomas ne vien moderniaisiais laikais. Daugiau nei šimtmetį diskusijos apie jos kilmę virė remiantis 1389–1390 m. Šampanėje (Prancūzija) parengtais dokumentais, kai ši relikvija jau buvo tapusi polemikos tarp jos kulto šalininkų ir priešininkų objektu. Dabar mokslininkai pateikia naujų įrodymų, kad drobulės autentiškumas rašytiniuose šaltiniuose buvo ginčijamas anksčiau, negu lig šiol manyta: įtakingo viduramžių prancūzų filosofo, matematiko Nicole Oresme (1325–1382) raštų rinkinyje, žinomame kaip „Problemata“ (1355–1382), Šventoji drobulė vadinama „akivaizdžiu“ dvasininkų manipuliavimo pavyzdžiu, suklastotu Bažnyčios tikslams.

Pasak mokslo žurnale „Journal of Medieval History“ (JMH) publikuojamo tyrimo autorių, juos sudomino N. Oresme įžvalgos viename iš rinkinio traktatų apie nepaaiškinamus reiškinius (mirabilia), t. y. „dalykus, kurie turėtų stebinti“. (Šis terminas apima fizinius ir psichologinius reiškinius, kurie suvokiami kaip stulbinantys. Jie svyruoja nuo stebuklų ar neįprastų apraiškų iki kasdieniškesnių reiškinių, tokių kaip lunatizmas ar plaukų slinkimas. N. Oresme siekė nustatyti jų priežastis.)