Islamo ištakos. Alacho pasiuntinys Mahometas

Publikuota: 2015-11-20
Kasmet milijonai musulmonų piligrimų atvyksta į Meką aplankyti Kaabos.Caren Firouz  („Reuters“/„Scanpix“) nuotr.
Kasmet milijonai musulmonų piligrimų atvyksta į Meką aplankyti Kaabos.Caren Firouz („Reuters“/„Scanpix“) nuotr.
 

Kivirčai ir nesantaika drasko beduinų miestą Meką iš vidaus. Ieškodamas dvasinės ramybės, nusivylęs ir pavargęs Mahometas pasitraukia į kalno olą. Čia jis išgirsta balsą ir tai pakeis istoriją.

Mahometas pabunda iš miego apimtas siaubo ir jausdamas tarsi jį kas spaustų. Jėga tokia visa apimanti, kad jis neturi žodžių jai apibūdinti. Ji apgaubia Mahometą ir tvirtai laiko. Nusigandęs jis iškrenta iš savo guolio.

„Islamo ištakos. Alacho pasiuntinys Mahometas“ – pirmoji VŽ pateikiamo straipsnių ciklo dalis apie islamo religiją. Apie Koraną, Artimųjų Rytų aukso amžių ir Musulmoniškąją Ispaniją skaitykite savaitgalį.

„Skaityk!“

Mahometas veikiau jaučia nei girdi įsakmų balsą. Jis visiškai nesupranta, ką balsas nori pasakyti. Mahometas tik paprastas pirklys, nemoka nei skaityti, nei rašyti. Jaučia tokį spaudimą, kad, atrodo, tuojau mirs. Kai daugiau nebegali tverti, vyras bando įkvėpti oro ir tuo metu iš jo išsiveržia žodžiai.

„Skaityk vardu savo Viešpaties. To, kuris sukūrė tave iš kraujo lašo. Viešpats yra kilniaširdis, Viešpats, kuris išmokė [naudotis] plunksna, išmokė žmogų to, ko šis prieš tai nežinojo.“

Žodžiai plūsta iš Mahometo lūpų, kol jam pritrūksta kvapo. Staiga jis nugriūva, iškamuotas ir nustebintas netikėtos savo iškalbos. Pasak IX a. islamo teologo Bukhari, tai nutiko kalno oloje prie Mekos 610 metais. Mahometas labai išsigando. Mieste jam buvo tekę matyti žmonių, kuriuos buvo apsėdę demonai – jie voliojosi dulkėse, putos dribo jiems iš burnos, jie sakė girdį balsus, kurių niekas kitas negirdi. Įsitikinęs, kad ir jį apsėdo demonas, Mahometas nuskubėjo į kalno viršūnę. Jau geriau nusižudysiu negu prarasiu protą, manė jis.

Tačiau 40-metis Mahometas nepasiekė kalno viršūnės. Pakeliui jį sustabdė balsas iš viršaus. Mahometas lėtai pakėlė akis į dangų. Tai, ką jis pamatė, ir nustebino vyrą, ir išgąsdino. Danguje stovėjo arkangelas Gabrielius „vyro pavidalu su išskleistais sparnais“. „Jis stovėjo dangaus skliaute, o jo kojos siekė žemę. Aš nusukau akis nuo jo ir stengiausi žiūrėti į kitą pusę. Tačiau kur tik aš pažvelgdavau, visur mačiau jį tokį patį“, – vėliau pasakojo Mahometas.

Ši citata paimta iš arabų istoriko Ibn Ishako veikalo. VIII a. jis surinko sakytinius liudijimus ir parašė pirmą Mahometo biografiją.

Drebančiomis kojomis Mahometas nusileido atgal į olą ir atsigulė į savo guolį, tada jis pagaliau suprato, ką patyrė – ogi Dievo apreiškimą. Tačiau Mahometas dar nenumanė, koks reikšmingas bus šis įvykis. Kitus 23 metus jis nuolat girdėdavo Dievas žodžius. Visi šie pamokymai vėliau sudarys Koraną – šventą musulmonų knygą ir ji per kelis šimtmečius padarys didelę įtaką daugeliui tautų.

Meką pastatė beduinų gentis

Mahometas nebuvo visai paprastas žmogus. Galima sakyti, kad netolimi jo protėviai pastatė Meką. Kadaise ši vieta niekuo nesiskyrė nuo visos Centrinės Arabijos: auksinė nederlinga dykuma, kurioje alkis ir skurdas buvo dažnas gyventojų palydovas. Kureišų genties beduinai šioje vietoje pastatė miestą.

Įžvalgi gentis ėmė siųsti karavanus ir prekiauti su artimiausiais prekybos centrais. Karavanai turėjo atnešti daug pelno, nes Meka buvo įsikūrusi itin patogioje prekybai vietoje.

Kelias vakarų link vedė į Raudonosios jūros uostus, o toliau jūra į Egiptą, Indiją ir Kiniją. Pietuose, dabartinio Jemeno teritorijoje, tuo metu gyvavo turtingos valstybės. Jose augo medžių, iš jų buvo gaminami brangūs smilkalai. Kelias į šiaurės rytus ėjo per derlingas Irako žemes į didžiuosius Mesopotamijos miestus ir į galingąją Persiją. Šiaurėje buvo Damaskas ir Basra, svarbus uostas, iš kurio laivai plaukdavo į krikščionių Bizantiją. Visais šiais keliais plūdo prekės – smilkalai, mira, oda, prieskoniai, džiovinti vaisiai ir papuošalai, o Mekos pirkliai, tarp jų ir Mahometo giminė, krovėsi turtus. Turtingi ir įtakingi Mahometo protėviai tapo Kaabos, miesto šventovės, saugotojais. Arabai garbino kelis šimtus gamtos dievų. Ištisus metus į Meką plūsdavo piligrimai pasimelsti Kaaboje ir paaukoti aukų.

Mahometo giminės religiniai ir prekybiniai interesai sutapo, ji naudojosi proga ir prekiaudavo su piligrimais.

Būdamas 6-erių netenka tėvų

Mahometas gimė 570 metais. Jo tėvas mirė nesulaukęs sūnaus gimimo, o po šešerių metų mirė ir motina. Kaip priimta gentinėje visuomenėje, našlaičiu berniuku ėmė rūpintis senelis ir dėdės. Jie stengėsi, kad vaikas išmoktų karybos, nes ji reikalinga tokią padėtį visuomenėje užimančiam žmogui, mokėtų valdyti kardą, šaudyti iš lanko ir imtis. Be to, dėdės vaikinui padėjo tapti pirkliu. 25-erių Mahometas buvo tvirtai sudėtas vyras juodais garbanotais plaukais ir barzda, skvarbių akių ir šviesaus veido. Pasak kai kurių ankstyviausių šaltinių, jis buvo doras ir išmintingas, todėl bendruomenėje buvo gerbiamas ir vertas pasitikėjimo.

Mahometas greitai suprato, kad neužtenka būti sąžiningam. Mekai turtėjant nedidelė miesto bendruomenė vis labiau skaidėsi. Anksčiau, gyvendama nederlingoje dykumos žemėje, kureišų gentis buvo labai vieninga, rūpindavosi silpnaisiais bendruomenės nariais. Įsikūrę mieste žmonės ėmė konkuruoti, nebesutarti dėl prekybos. Čia kiekvienas vyras arba kiekviena šeima kovojo tik dėl savo gerovės. Todėl visuomenė susiskaldė, susipriešino, jai neberūpėjo našlaičiai, vieniši arba vargingai gyvenantys žmonės.

Mahometas vaikystėje taip pat paragavo vargo. Nors jo giminė iš pradžių buvo viena turtingiausių Mekoje, ilgainiui ji neatlaikė konkurencijos ir nusigyveno. Mirdamas Mahometo tėvas savo žmonai ir būsimam sūnui paliko tik penkis kupranugarius ir vieną vergę mergaitę – labai mažai, palyginti su kupranugarių kaimenėmis, kokias turėjo miesto turtuoliai. Likęs našlaitis Mahometas neturėjo nei turto, nei reikiamų ryšių.

Mahometas jautė kartėlį matydamas, kaip vidinė nesantarvė pakeitė Meką, kaip žlunga visuomenė ir miestas. Karavanus anksčiau saugodavo visi bendrai, o dabar kiekvienas rūpinosi tik savimi, todėl juos vis dažniau ėmė puldinėti karingos klajoklių gentys. Nukentėdavo ir pirkliai, ir miesto prekyba.

Dvasingumo ieškotojo mirtis

Keliaudamas per dykumą Mahometas mąstė apie visuomenės ydas. Jis taip pat įdėmiai stebėjo ir klausėsi, kas pasakojama apie kitas kultūras ir religijas. Maždaug 600 m. Arabijoje buvo įvairių religinių bendruomenių. Krikščionys – viena aktyviausiai savo tikėjimą skleidžiančių bendruomenių – ir žydai gyveno tarp arabų. Mahometas patyrė, kad krikščionys ir žydai tiki vieną dievą, o šiam dievui svarbus kiekvienas žmogus – ir turtingas, ir vargšas. Ši mintis buvo visiškai kitokia nei tradicija, žinoma Mahometui. Gentinėje arabų visuomenėje svarbus buvo tik klanas ir gentis, o ne pavienis žmogus. Šeimos smėlyje palaidodavo naujagimes mergaites, jei trūkdavo maisto. Mekoje buvo paisoma tik turtuolių. Mahometas taip pat atkreipė dėmesį, kad žydai ir krikščionys turi vieną visagalio dievo šventąją knygą, o arabai tikėjo daugybę smulkių dievų ir tikėjimo tiesas perduodavo iš lūpų į lūpas.

Mahometas subūrė dar keturis kitus dvasinės tiesos ieškotojus. Jie sudarė nedidelę sektą ir pasižadėjo vienas kitam ieškoti tikrojo tikėjimo. Pasak istoriko Ibn Ishako, trys iš jų tapo krikščionimis. Ketvirtąjį – Zaydą Ibn Amrą – išvijo iš Mekos, miesto valdovai nuteisė jį mirtimi už tai, kad išdavė protėvių tikėjimą.

Mahometas paslapčia pasninkavo, tyliai meldėsi ir meditavo tikėdamasis išgirsti tikrąjį dievą. Tik artimiausi jam žmonės žinojo, kad vyras kartkartėm keliauja į kalno olą netoli Mekos ir vienumoje klausosi, ar neišgirs balso, nukreipsiančio jį į tikrojo tikėjimo kelią.

Prisijungia neturtingi ir elgetos

Zaydo Ibn Amro likimas parodė, kaip pavojinga kalbėti ar skleisti kitų tikėjimų tiesas. Mahometas taip pat buvo labai atsargus ir apie savo išgyvenimus oloje papasakojo tik artimiausiems šeimos nariams. Pirmieji į naująjį tikėjimą atsivertė Mahometo žmona, jo įsūnis ir dešimtmetis pusbrolis.

612 m. dvasingasis pirklys patyrė dar vieną didelį apreiškimą. Šįkart Dievas jam liepė rūpintis silpnaisiais. Žodžiai, kuriuos netikėtai išgirdo Mahometas, ir turiniu, ir forma buvo labai panašūs į krikščionių Dievo žodį.

„Tegul paskutinis tau bus geresnis nei pirmas. Viešpats pasirūpins tavimi ir tau to turi užtekti, –tarė balsas ir kalbėjo toliau: – Taigi neenk našlaičio, o prašančio negink šalin. Melskite Viešpaties palaiminimo.“

Vienas krikščionis iš Mahometo svainio šeimos, išgirdęs jo skelbiamą mokymą, išbalo. Jis griežtai perspėjo Mahometą, kad šis gali būti apkaltintas arba tuo, kad šnipinėja krikščioniškajai Bizantijai, arba protėvių dievų negerbimu.

Mahometas išsigando, tačiau jautė, kad kitaip elgtis negali. Vyras buvo įsitikinęs, kad Dievas per jį skelbia savo žodžius. Po apreiškimo, per kurį girdėdavo Dievą jam kalbant, Mahometas drebėdavo, apsipildavo prakaitu ir ilgai negalėdavo atgauti jėgų. Tačiau, užuot išsigynęs, kad patyrė Dievo apreiškimą, Mahometas nusižeminęs puldavo ant žemės ir imdavo melstis. Ilgainiui prie jo prisidėdavo ir daugiau žmonių, dažniausiai Mekos elgetos, neturtingi, vieniši ir atstumti.

Mahometas pasislepia kalnuose

Turtingesni Mekos gyventojai kraipė galvas, matydami Mahometą, kadaise vienos turtingiausių Mekos giminių atstovą, lyg vergą sukniubusį ant žemės ir apsuptą skarmaluotų elgetų. Tačiau ilgainiui jie ėmė kitaip žiūrėti į Mahometą, kurio skelbiamas tikėjimas sparčiai plito ne tik tarp vargšų, bet ir tarp turtingų žmonių. Vienas iš pirmųjų naująjį tikėjimą priėmė turtingas pirklys Abu Bakras, jis tapo artimu Mahometo bendražygiu ir pritraukė daug sekėjų.

Tradicinį tikėjimą išpažįstančios šeimos nesitvėrė įniršiu. Atsisakyti visų dievų ir garbinti tik vieną – jų manymu, mirtinas nusikaltimas. Mekos pirkliai iš gentinės visuomenės buvo perėmę tikėjimą daugeliu smulkių dievų. Vieni dievai padėdavo prekyboje, kiti saugojo karavanus, treti globodavo sūnus. Jei žmogus nusižengdavo kuriam nors iš dievų arba nepaaukodavo aukos, dievų rūstybė krisdavo ne tik ant prasikaltusiojo, bet ir ant visos bendruomenės. Žmonės tikėjo, kad neigdamas dievus Mahometas užtrauks nelaimę visam miestui, todėl ėmė jį persekioti.

Pranašą, kaip Mahometą vadino jo sekėjai, saugojo mieste labai gerbiamas jo dėdė. Tačiau šis mirė, ir tuomet Mahometas, likęs be užtarėjo, pajuto miestelėnų pyktį ir pagiežą. Besimeldžiantį jį apipildavo pamazgomis. Einančiam gatve į akis pažerdavo smėlio. Niekas nebenorėjo turėti su juo reikalų. Tačiau skaudžiausiai kentėjo Mahometo sekėjai, ypač vargšai ir vergai, juos pasiturintys miestiečiai žemino, mušė ir užgauliojo.

Vis dėlto Mahometo nepavyko įbauginti. 622 m. vasarą Mekos valdovai nutarė susidoroti su Mahometu. Kiekvienas klanas skyrė šiam reikalui po karį, bet Mahometas spėjo pabėgti iš miesto ir padedamas savo draugo Abu Bakro pasislėpė kalnuose . Persekiotojams nepavyko jo aptikti ir paimti į nelaisvę, nors pranašo ieškojo 100 raitelių ant kupranugarių. Mahometas slėpėsi oloje tol, kol praėjo pavojus. Tik tada jis ėmė ieškoti saugios vietos, kad joje galėtų išpažinti savo tikėjimą.

Išeiviai sukūrė pavyzdinę bendruomenę

Netrukus Mahometas atkeliavo į nedidelę Jasribo oazę, maždaug 350 kilometrų į šiaurę nuo Mekos. Šūkčiodami iš džiaugsmo ir sveikindami jį pasitiko ištikimi sekėjai, palankiai jį priėmė ir miesto valdovai. Mahometas jau kurį laiką atvirai skelbė savo tikėjimą į Kaabos šventyklą Mekoje atvykusiems piligrimams, ypač didelio atgarsio jo žodžiai sulaukė Jasribo gyventojų širdyse.

Kaip ir Meka, oazėje įsikūrusi bendruomenė buvo smarkiai susiskaldžiusi, joje dėl valdžios kovojo du klanai. Jasribui reikėjo stipraus lyderio, kuris galėtų suvienyti miesto bendruomenę. Gyventojai tokiu lyderiu laikė Mahometą. Musulmonų pabėgėliai iš Mekos per kelis mėnesius įsiliejo į oazės bendruomenę. Mahometui tai suteikė galimybę šioje vietoje įkurti pirmą musulmonišką visuomenę.

Supratęs savo pašaukimą, Mahometas pirmiausia parodė puikius diplomatinius sugebėjimus. Pirmomis dienomis pranašas paeiliui nakvodavo tai pas vieną, tai pas antrą kovojančių klanų vadovą. Kai atėjo laikas susirasti savo kampą, jis sėdo ant kupranugario ir leido jam vaikščioti kur patinka, kol šis sustojo. Tai buvo apgriuvusi daržinė žole apžėlusiame kieme, iš kurio matyti kapinės. Įsikūręs šioje vietoje pranašas iš saulėje džiovintų molio plytų pastatė pirmąją mečetę. Ji buvo ir maldos namai, ir susirinkimų vieta, ir gyvenamasis Mahometo būstas. Jis greitai tapo visos oazės susibūrimų vieta, dabar ji vadinosi Medina, arba arabiškai Medinat an-Nabi – pranašo miestas. Žmonės čia rinkdavosi pasimelsti, gaudavo pavalgyti, iš šios vietos pranašas kasdien eidavo į miesto gatves. Greitai visi atpažindavo Mahometą iš jo pamėgtų geltonų sandalų ir nuolat dėvimo turbano. Jis padrąsindavo nusiminusius ir paguosdavo ligonius. Net naktį, kam nors mirus, Mahometas laikydavo garbe padėti artimiesiems paruošti mirusįjį laidotuvėms.

Musulmonai buvo šaukiami maldai penkis kartus per dieną. Kad skirtųsi nuo miesto krikščionių, kurie skambindavo varpais, ir žydų, kurie pūsdavo ragą, Mahometas liepė vienam vergui balsu šaukti maldai. Mekoje šį vergą šeimininkas kankino dėl tikėjimo. Pririšęs vergą prie stulpo, paliko jį kaitrioje saulėje, ir vergas rėkė iš sielvarto ir skausmo. Dabar jo skardus balsas džiaugsmingai triumfavo:

„Dievas yra didis. Aš liudiju, nėra kitų Dievų, tik Alachas!“

Per kelis mėnesius, praleistus Medinoje, Mahometas sukūrė savotišką pavyzdinę musulmonišką bendruomenę. Tačiau jis baiminosi, kad nedidelė bendruomenė negalės ilgai gyvuoti, jei galinga Meka ir toliau su ja kariaus. Todėl nepaliaudamas svarstė, kaip savo gimtąjį miestą atversti į islamą. Mahometas, buvęs pirklys, puikiai žinojo, kas labiausiai pakenktų Mekai, – jo kariai ėmė puldinėti Mekos karavanus.

Mahometo pergalė

623 m. atrodė, kad Mahometui pavyks įgyvendinti savo planus. Iš Sirijos į Meką keliavo didelis karavanas, ir Mahometas žinojo, kad jis greičiausiai sustos prie šulinio netoli Badros miesto, 130 km į pietvakarius nuo Medinos. Su balta vėliava, lydimas 350 kareivių būrio, Mahometas išjojo į Badros oazę, ten, kur turėjo sustoti karavanas. Tačiau jis neįvertino Mekos žvalgų. Aptikę kupranugarių, kuriais jojo Mahometo būrys, mėšlo su datulių likučiais, jie suprato, kad raiteliai vyksta iš Medinos, kuri garsėjo datulėmis. Karavanas pasuko kitu keliu, o Mahometas, užuot užpuolęs pirklių karavaną, turėjo stoti į mūšį prieš tūkstantį ginkluotų mekiečių. Mahometo kariai buvo nusiteikę ryžtingai. Priešų stovykloje jie matė žmones, kurie musulmonus persekiojo dėl tikėjimo. Atėjo atsiskaitymo valanda. Keršto troškimas ir pyktis sustiprino Mahometo karių jėgas, ir nors jų buvo tris kartus mažiau nė jų priešų, jie iškovojo pergalę prieš Mekos kariuomenę.

Išžudomi Medinos žydai

Pergalė prie Badros sustiprino Mahometo ir jo šalininkų pozicijas, tačiau Meka atkakliai nenorėjo pripažinti islamo. Miestai kariavo dar 6 metus. Kai 627 m. daug gausesnė Mekos kariauna apsiautė Mediną, Mahometas manė, kad pralaimės. Mediną išgelbėjo tik puikūs gynybiniai įtvirtinimai.

Po šio įvykio Mahometui teko susidoroti su žydais. Jis ilgai tikėjosi, kad trys Medinos žydų gentys priims islamo tikėjimą, tačiau veltui. Žydai vieningai laikėsi priešiškos politikos, nebuvo lojalūs, ir Mahometas negalėjo jais pasitikėti. Jie kelis kartus sudarė sąjungą su Mahometo priešais. Dvi žydų gentys buvo ištremtos, o po 627 m. apsiausties – kai likusieji miesto žydai padėjo priešui – Mahometas nutarė susidoroti su jais. Žydams buvo nukirstos galvos, o jų kūnai sumesti į bendrą kapą prie senos miesto turgaus aikštės. Moterys ir vaikai buvo paimti į nelaisvę. „Jie rėkė ir raudojo dėl savo vyrų, tėvų ir brolių, o jų balsai aidėjo visoje naktinėje Medinoje“, – pasakoja Ibn Ishakas.

Pralaimėjimas virto pergale

Įveikęs žydus, Mahometas pašalino didžiausią kliūtį, trukdžiusią tapti vieninteliu dvasiniu ir politiniu Medinos vadovu, ir tapo grėsmingu Mekos priešu. Užpuolęs kelis iš Sirijos keliaujančius karavanus Mahometas patraukė į savo pusę artimiausias beduinų gentis. 628 m. sustiprėjęs Mahometas nusprendė su savo artimiausiais bendražygiais nuvykti į Kaabos šventovę – pademonstruoti jėgos ir pasimelsti. Maždaug tūkstantis musulmonų, ginkluotų tik kardais, išsiruošė į žygį. Jie vedėsi 70 aukojamųjų kupranugarių.

Tačiau Mahometui nepavyko nekliudomam įjoti į miestą. Mekos kariuomenė sulaikė jį, ir Mahometui teko sustoti slėnyje prie miesto. Tuo tarpu atėjo naktis, ir Mahometui teliko laukti. Jei miestiečiai būtų užpuolę jo vyrus, jam būtų tekę prašyti pasigailėjimo. Mahometas matė vienintelę galimybę – pasiūlyti paliaubas, nors nuolaidos galėjo pakenkti jo kaip lyderio autoritetui.

Jis pasivedėjo į šalį savo palydovus ir paprašė pritarti tokiam jo žingsniui. Bendražygiai iškart sutiko. Pasak istoriko Al-Waqidi, visas būrelis, stovėdamas po medžiu, jam spaudė ranką ir pritarė: „ O Dievo pranaše, aš pasitikiu tuo, kas yra tavo sieloje.“

Šitaip palaikomas, Mahometas sudarė dešimties metų paliaubų sutartį. Ji buvo gerokai palankesnė Mekai, tad kai kurie Mahometo kariai ėmė niurzgėti, tačiau niekas nedrįso prieštarauti pranašui. Slogi nuotaika išsisklaidė grįžtant namo. Pranašas vėl išgirdo Dievo balsą, sakantį, kad sudaręs paliaubas jis pasielgė teisingai.

„Jums buvo suteikta šlovinga pergalė, todėl Dievas gali atleisti jums jūsų nuodėmes dabar ir ateityje“, – skaitė Mahometas jį apspitusiai miniai. Palengvėjimo atodūsis nuvilnijo per karių eiles. Patirtas pažeminimas virto Dievo palaiminta pergale.

Arabijoje įsivyravo islamas

Paliaubos leido Mahometui atsikvėpti ir įsitvirtinti Mekoje taikiai. Mieste jau seniai sklido garsas apie Mahometą ir jo mokymą, daugelis žmonių jautė jam didelę pagarbą. Mahometas, pasinaudojęs savo ryšiais, susitarė dėl vedybų tarp musulmonų ir kelių žymių Mekos šeimų atstovų.

629 m. pranašas nutarė, kad vėl atėjo metas keliauti į Meką, – šį kartą miesto vartai buvo atviri. Vesdamas du tūkstančius piligrimų jis įėjo į miestą ir pasimeldė prie Kaabo. Kitais metais į žygį Mekon patraukė didelė armija, turėjusi padėti islamui nugalėti.

Mahometo kariai beveik nesutiko pasipriešinimo. Kaaba pagaliau galėjo tapti Alacho, vienintelio Dievo, šventove. Mahometas išvartė aplink šventovę stovėjusius dievų stabus, o jo kariai juos skaldė, trupino ir mėtė į ugnį.

Mahometas atsistojo ant Kaabos slenksčio ir džiaugsmingai sušuko: „Dievas yra didis, jis ištęsėjo savo pažadą ir padėjo savo tarnui, ir išvijo pagonis iš miesto!“

Džiaugtis buvo ko, nes jo troškimai išsipildė; Meka vėl tapo vieninga, galėjo klestėti dvasiškai ir materialiai, nes arabai turėjo savo religiją. Per kelerius artimiausius metus islamas pasiekė daug pergalių. 632 m. visas Arabijos pusiasalis tapo musulmoniškas.

Taip pačiais metais, pasak Bukhari, Mahometas pasakė paskutinę didelę kalbą savo bendražygiams ir tikintiesiems. Prie Arafato kalno, į pietryčius nuo Mekos, savo šalininkams Mahometas kalbėjo, kad, kai metai baigsis, jo nebebus tarp jų. Jis prašė prisiminti jį ir skleisti jo tikėjimą.

„Rūpinkitės, kad neapleistumėte teisingo kelio, kai manęs nebebus“, – perspėjo jis savo gimtojo miesto gyventojus.

Mahometo pranašystė išsipildė. Po kelių mėnesių jis pajuto smarkius galvos skausmus ir netrukus mirė savo lovoje, namuose Medinoje. Mahometo istorija baigėsi, o islamo – tik prasidėjo.

ĮDOMU

Alachas buvo iki Mahometo

VII a. arabai išpažino politeistinį tikėjimą. Vienas iš dievų – Alachas – tapo musulmonų dievu.

Vardas „Alachas“ dažniausiai tapatinamas su islamu, tačiau jis egzistavo dar gerokai anksčiau prieš pirmąjį apreiškimą Mahometui. Iki paplintant islamui Alachas ir kiti pagonių garbinami dievai bei šventos būtybės buvo vaizduojami pagrindinėje Mekos šventykloje Kaaboje.

Kaabos šventykla buvo pastatyta Mėnulio dievui Hubalui, atsakingam už lietų ir vaisingumą, garbintam Artimuosiuose Rytuose. Apie 570 m., kai gimė Mahometas, arabai kaip aukščiausią dievą ėmė garbinti Alachą. Tačiau buvo garbinami ir kiti dievai, o svarbią vietą arabų tikėjime užėmė trys deivės – Alacho dukterys. Visiems šiems dievams melsdavosi piligrimai, plūstą į Meką

Kai Mahometas 630 m. užėmė Meką, iš Kaabos šventyklos išmetė visus amuletus ir statulas, nutrynė pagoniškus sienų piešinius. Mahometas leido palikti tik vieną, Marijos ir Jėzaus, statulą ir Abraomo paveikslą. Tai rodo, kad Mahometas buvo susipažinęs su žydų ir krikščionių tikėjimu. Kaabos šventykla tapo svarbiausia islamo šventove, o Alachas tapo vieninteliu, visagaliu dievu. Pasak musulmonų teologų, Alachas yra toks pat kaip krikščionių ir žydų dievas.

Kasmet milijonai musulmonų piligrimų atvyksta į Meką aplankyti Kaabos.

Ginčas dėl įpėdinystės padalijo islamą

Nesutardami dėl Mahometo kaip neginčijimo islamo vadovo ir autoriteto, pirmieji musulmonai suskilo į dvi atšakas: sunitus ir šiitus.

infogr.am::infogram_0_gincas_suskalde_musulmonus

Vienas svarbiausių Mahometo tikslų buvo suvienyti musulmonus. Kol pranašas buvo gyvas, jis savo asmeniu telkė ir vienijo tikinčiuosius, tačiau jam mirus prasidėjo nesutarimai. Uoliausi Mahometo šalininkai susitarė, kad jo kaip valstybės vadovo vietą turėtų perimti Mahometo bičiulis ir bendražygis Abu Bakras. Kiti manė, kad valdžia, tiek pasaulietinė, tiek religinė, turėtų atitekti paveldėjimo teise šeimai – jo žentui Ali. Nesutarimai tęsėsi kelis dešimtmečius, kol 656 m. Ali tapo kalifu ir buvo nužudytas. Pranašo šeimos įpėdiniu pasiskelbė sūnus Huseinas (al-Husain). 680 m. Huseinas Irake, prie Karbalos miesto, susigrūmė su valdančio kalifo pajėgomis ir patyrė žiaurų pralaimėjimą. Huseinas krito kartu su savo sūnumi – paskutiniu vyriškos giminės Mahometo palikuoniu – ant rankų.

Mūšis ir jo pralaimėjimas amžiams suskaldė musulmonus. Šiitai kasmet renkasi paminėti Huseino mirties. Nors ginčai ir kovos iš pradžių vyko dėl valdžios, per ilgus metus jie įgavo ir teologinį pobūdį.

FOTOGALERIJA Islamo ištakos. Alacho pasiuntinys Mahometas (9 nuotr.)

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau