Energetiką geriausiai reguliuoja rinka

– Ar energetikos sektoriaus teisinis reguliavimas Lietuvoje patenkinamas?

– Tenka pripažinti, kad Lietuvoje teisinė bazė yra labai nepastovi, ypač energetikos ūkio sektoriuje. Visi rinkos dalyviai pripažįsta, kad energiją gaminančios ir ją vartotojams tiekiančios bendrovės susiduria su perteklinio reguliavimo problemomis – tai pripažįstama ir naujajame Nacionalinės energetikos strategijos projekte, kuris šiuo metu pateiktas svarstyti Seimui. Reguliavimo bazines nuostatas reikėtų peržiūrėti, nes vien tik reguliuodami nieko neišspręsime. Reikalingi pakeitimai visoje teisės aktų grandinėje: pradedant Šilumos ūkio, Elektros energijos įstatymais. Šiuo metu šilumos energijos gamybos reguliavimo modelis, švelniai tariant, kontraversiškas. Trijuose miestuose, kur gaminant ir parduodant šilumą egzistuoja konkurencija, – viena situacija, ji neaktuali ir kitokia miestuose, kur šilumos ūkis centralizuotas. Bandymas taikyti tą patį modelį vieniems ir kitiems – iracionalus. Pirmo žingsnio – sąlygų konkurencijai šilumos gamybos ir tiekimo rinkoje atvėrimo – nepakanka. Vyriausybei bei Valstybinei kainų ir energetikos komisijai (VKEK), kainų reguliuotojui, reikėtų apsispręsti, ar rinka yra atveriama visiškai, t. y. reguliavimo atsisakoma, nes kainas geriausiai sureguliuoja pati rinka. Juolab, kai pakanka šilumos energijos gamybos šaltinių vietoje, nėra poreikio importuoti. Kai yra ir reguliuojamas šilumos kainų lygis, ir vykdomi aukcionai, t. y. propaguojami rinkos mechanizmai, realybėje ne viskas veikia taip, kaip turėtų, ir neatitinka teisinės bazės, kuri deklaruojama.

– „Fortum“ valdomos įmonės su pertekliniu reguliavimu suduria?

– Labiausiai su šia problema susiduriame Klaipėdoje. Čia eksploatuojame atliekų deginimo elektrinę, kuri dalyvauja aukcionuose, tačiau tuo pačiu jos veikla reguliuojama, t. y. konkuruojame su kitais nepriklausomais šilumos gamintojais, kurie naudoja kitokį kurą arba šilumos tinklui parduoda atliekamą energiją, o mes turime „sutilpti“ į reguliuotojo nustatytus kainų lygio rėmus. Tokie akivaizdūs prieštaravimai tik parodo šalyje egzistuojančio reguliavimo modelio netobulumą bei konstruktyvių pokyčių poreikį.

– Kokios būtų rekomendacijos, įžvalgos, kaip situacija turėtų būti spręstina?

– Ne vieną kartą susitikome su VKEK, Energetikos ministerija, esame pateikią pastabų ir pasiūlymų dėl reguliavimo tvarkos tobulinimo. Dialogas vyksta, tačiau akivaizdu, kad reguliavimo institucija yra perkrauta darbais, reikalingus pakeitimus kainų nustatymo metodikose ir kituose teisės aktuose parengti ji nepajėgi arba pernelyg vėluoja. Tarkim, turėjome atvejį, kai 2–2,5 m. mūsų Joniškio ir Švenčionių šilumos tiekimo įmonėms nebuvo patvirtinta bazinė šilumos tiekimo kaina. Suprantama, kad tokia situacija į jokius normalaus verslo rėmus netelpa.

– Kokie turėtų būti šio sektoriaus veikimo ir reguliavimo principai?

– Jeigu žaidimo taisyklės tokios, kad yra nepriklausomi šilumos gamintojai ir rengiami aukcionai – tai galioja konkurencijos principai. Kitas dalykas – bendrųjų reguliavimo principų taikymo tikslingumas. Mes formuluodami savo pasiūlymus rėmėmės geriausiais Šiaurės bei kitų Europos šalių pavyzdžiais. Tarkim, Estijoje yra nustatoma vidutinė šilumos kaina visoje valstybėje. Jei šilumos gamintojų kaina yra žemesnė už vidutinę, jie yra nereguliuojami, tik patikrinami duomenys, ar šilumos gamintojai ir tiekėjai nepiktnaudžiauja monopoline padėtimi. Jei pažeidimų nenustatoma, bendrovės veikla netrikdoma. Jei teikėjo kaina yra aukštesnė už vidutinį kainų lygį, tada įmonė kreipiasi į valstybinį kainų reguliuotoją, kuris vertina ir priima sprendimą. Šis modelis sumažina ir kainų reguliavimo institucijos darbo krūvį, ir užtikrina rinkos dėsnių veikimą. Mes, „Fortum Heat Lietuva“bei visos šilumos tiekimo įmonės, teikia kainų reguliavimo komisijai visą finansinę atskaitomybę, be to, dar privalo pateikti licencijuojamos veiklos audituotas ataskaitas. Vyksta dvigubas tikrinimas, papildomai kainuoja auditorių darbas, už tai galiausiai sumoka vartotojas.

Kitoks modelis veikia Švedijoje, jis pagrįstas alternatyviais šilumos gamybos šaltiniais, visų grandžių dalyvavimu rinkoje. Netgi vartojai gali įsirengti šilumos siurblį ir patiekti savo pagamintą šilumą į tinklą, o kai šilumos pritrūksta, iš tinklo pasiimti, t. y. tinklas atviras, kuriame dalyvauja ir gamintojai, ir vartotojai, rinka pati susireguliuoja šilumos kainas ir problemų nekyla.

– Ar Lietuvoje gamintojai ir vartotojai pastatomi į opozicines pozicijas?

– Lietuvoje susitelkiama į tai, kas pigiausiai šilumą pagamins, bet pernelyg mažai daroma ir svarstoma apie namų ir juose naudojamų sistemų efektyvinimą. Svarbi ne tik šilumos kaina, bet kiek šilumos energijos vartojas iš tinklo pasiima. Efektyvumo atžvilgiu Lietuvoje namai 2–2,5 karto imlesni šilumos poreikiui nei Skandinavijos šalyse. Namų renovavimas, tiesa, vykdomas, bet tai tik pirmi žingsniai, o rezervai – didžiuliai. Nebūtų problemos dėl šilumos kainų dydžio, bet kyla problemos dėl vartotojo gaunamos sąskaitos dydžio. Jei namai efektyviai naudotų šilumą, gali būti labai brangi šiluma, bet sąskaita – labai maža. Nuodugni šilumos gamybos įmonių kontrolė tokių problemų neišspręs. Dviračių išrasti nereikia, pakanka pasinaudoti gerosios praktikos pavyzdžiais Skandinavijos šalyse ar Estijoje, Lenkijoje ir eiti tuo keliu.

– Neretai daugelį klausimų bandoma išspręsti mokesčių pakeitimais?

– Mus neramina atsirandančios iniciatyvos ir pasvarstymai, pradėti reguliuoti vadinamąjį „vartų mokestį“ atliekų deginimo elektrinėse. Objektuose Klaipėdoje bei Kaune pagrindinis kuras – pramoninės bei komunalinės atliekos, o Kaune – dar ir vandenų dumblas. Sunku suprasti, kokį teigiamą efektą duotų „vartų mokesčio“ reguliavimas ir kaip realiai jis būtų įvedamas.

Tarkim, Klaipėdoje „vartų mokestis“ pagrindinio teikėjo, Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro, yra nustatomas viešo konkurso būdu, mes esame su jais pasirašę sutartį 20 m. laikotarpiui. Ar galima rezultatą gautą po viešo konkurso reguliuoti? Lietuvoje veikia atliekų tvarkymo centrų, kurie yra ne savivaldybių, o privačių operatorių valdomi. Privatus operatorius veikia rinkoje, kuri ir sureguliuoja kainas bei nustato žaidimo taisykles. Nusistovėjusi praktika Klaipėdoje puikiai veikia, „vartų mokestis“ šiame mieste yra vienas mažiausių Europoje – tai daug ką pasako apie rinkos efektyvumą. Investicijos į energetiką, ypač į atliekų deginimo sektorių, yra didžiulės. Klaipėdoje „Fortum“ investavo 147 mln. Eur, Kaune drauge su „Lietuvos energija“ – apie 150 mln. Eur.

Investuotojai turi matyti ilgalaikę perspektyvą. Jei mokestinė bazė bus kaitaliojama – tai patrauklios investicijoms aplinkos nesukurs ir investuoti į energetikos objektus neskatins. Todėl tikimės, kad dialogas su valstybės institucijomis vyks ir būsime išgirsti. Jau turime kelių metų atliekų deginimo veiklos patirtį Lietuvoje ir manome, kad į praktikų nuomones turi būti įsiklausyta. Juo labiau, kad objektai, kurie veikia Klaipėdoje ir veiks Kaune, skatins ir konkurenciją, ir spręs atliekų panaudojimo problemas.

– Atliekų sandėliavimas ir panaudojimas yra ir Lietuvos, ir Europos problema.

– Europos Sąjungoje suformuluoti žiedinės ekonomikos tikslai, siekiama, kad kuo mažiau atliekų patektų į sąvartynus. Prie šių tikslų įgyvendinimo prisideda ir Lietuva, o be atliekų deginimo jėgainių realizuoti jų neįmanoma. Geriausias būdas energetinę vertę turinčias atliekas panaudoti šilumos ir elektros energijos gamybai, tuo pačiu mažinant ir atliekų kaupimo sąvartynuose kiekius. Naujoje Nacionalinėje energetikos strategijoje yra numatytas Kauno bei Vilniaus atliekų panaudojimo energijos gamybai objektų atsiradimas, tad svarbūs žingsniai ta linkme daromi. Strategijoje numatoma, kad daugiau energijos turėtų būti pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių, teikiamas prioritetas vėjo jėgainių plėtrai. Taip pat numatyta kogeneracinių jėgainių, naudojančių biokurą, plėtra mažesniuose miestuose. Jei šie plėtros projektai bus įgyvendinami, „Fortum“ bendrovė suinteresuota ir vertins galimybes juose dalyvauti. Juolab, kad Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis, laikome bemaž namų rinka, kur sąlygos „Fortum“ pažįstamos, panašios į Šiaurės šalių. Todėl bendrovė perspektyvas analizuoja ir ketinimų dar daugiau investuoti Lietuvoje neatsisako. Susiformavus stabilesnei įstatyminei bazei, labiau pasitikint rinka ir atsisakius perteklinio reguliavimo bei kainas vartotojams didinančios, energiją gaminančių bendrovių dvigubos priežiūros, investicinė aplinka šalyje būtų patrauklesnė.