Kaimo turizmas: pomėgis ar verslas

Lietuvos kaimo turizmo verslo atstovai dūsauja – ne tik dėl ganėtinai prasto birželio oro. Prieš kelerius metus vyravęs šio verslo aukso amžius, pamalonintas ES paramos pinigais, baigėsi. Sodybų, laukiančių poilsiautojų daug, tačiau dabar jau sunku išgyventi tik iš tradicinio poilsio ar savaitgalio renginių. Norint ne tik išgyventi, bet dar ir užsidirbti pelno, tenka pasukti galvą, kuo ir kaip prisivilioti kaimo turizmo poilsio entuziastų, ypač užsieniečių. Praėjusiais metais iš kaimo turizmo sodybose apsilankiusių poilsiautojų 9,2% sudarė užsieniečiai. Skaičiuojama, kad trys svečiai iš Vakarų Europos ar Rusijos sumoka tiek, kiek gaunama pajamų iš 15 lietuvių. Lietuvos gyventojas už nakvynę kaimo turizmo sodyboje vidutiniškai mokėjo 38 Lt, užsienietis – 58 Lt.

Kaimo turizmo atstovai aktyviai plečia veiklą visoje Europoje, tad lietuviams reikia įdėti nemažai pastangų, siekiant prisivilioti tokią poilsio rūšį mėgstančius svečius. Linas Žabaliūnas, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas, kelia gana filosofinį klausimą – kas yra kaimo turizmas: verslas ar gyvenimo būdas? Jei verslas, tai, tikėtina, bus nuostolingas. Jei tik pomėgis – tai pernelyg brangus. Todėl, pasak jo, laimi sodybos, kurios sugeba būti išskirtinės.

Būti išskirtiniams reiškia ieškoti savo nišos. Naivu būtų manyti, kad turistus, tiek savus, tiek užsieniečius, galima privilioti vien tautiniais drabužiais pasipuošusiomis mergaitėmis su rugiagėlių vainikėliais ant gelsvų kasų. Nebepriviliosi turistų ir tik siūlydamas jau banaliu (ir nuobodžiu) tapusį poilsį ant ežero kranto. Dabar apie 80% asociacijai priklausančių narių teigia, kad jie specializuojasi siūlydami ramų poilsį, šeimos šventes ar aktyvų laisvalaikį. Tačiau apklausos rodo, kad klientus domina ir etnografinis poilsis, kulinarinis paveldas ar amatų sodybos. Todėl, siekiant konkuruoti šioje sudėtingoje ir konkurencingoje rinkoje, svarbu pasiūlyti kai ką išskirtinio, nors atsiperkančio negreit. Žinoma, čia reikalinga išmani rinkodara. Kaip pasakoja Suomijos kaimo turizmo verslo atstovai, jie sugebėjo parduoti net... tamsą. Ir šaltį. O štai austrai vilioja miesto gyventojus ir užsieniečius susipažinti su tirolietišku krašto gyvenimo būdu: pvz., vaikams didelį džiaugsmą teikia pasimatymas su Alpėse besiganančiomis juodmargėmis.

Kulinariniu paveldu itin moka vilioti graikai. Šioje šalyje kaimo turizmo sodybos kviečia lankytojus susipažinti su vyndarių verslu, alyvuogių plantacijų šeimininkais ir aliejaus gamybos tradicijomis, su karves, avis ir ožkas auginančiais ūkiais, kuriuose gaminami garsūs graikiški sūriai. Ir ne tik feta. Norintieji geriau susipažinti su graikų virtuve gali atvykti į tokias sodybas, kur jums užkandžiaujant prie gretimo stalo šeimininkės, dainuodamos to regiono dainas, paruoš vienokį ar kitokį tos vietovės patiekalą. Ir ragauti gausite tik tame regione ir tik tuo sezono metu sunokusias daržoves ar vaisius. Net jei tai būtų elementarūs kopūstai ar kalnų pievose surinktos žolelės... Beje, Graikijos kaimo turizmo asociacija į savo draugiją priima tik tokius ūkius ar sodybas, kurie ištikimi ekologinei žemdirbystei. Iš tikrųjų ir Lietuvos regionai gali pasigirti kulinarinėmis įdomybėmis – smalsesni ir įžvalgesni kaimo turizmo sodybų šeimininkai atkuria senolių amatus, valgių receptus bei tradicijas ir supažindina su jomis savo svečius. Bet kokiu atveju konkurencinėse varžytuvėse visad laimi tas, kuriam naujovių paieškos tampa viliojančia ir perspektyvia tradicija.

Komentarai