Krizis tarpukario Lietuvoje (II dalis) (NUOTRAUKOS)

Kam krizės metais Lietuvoje buvo lengviau? Tiems, kas turėjo stabilias nuolatines pajamas – pirmiausia valdininkams.
„Neblogai gyveno tie, katrie turėjo nuolatinį darbą, tarnybą, gerai
uždirbdavo geri specialistai amatininkai, nekalbant apie valstybės tarnautojus, valdininkus, karininkus. Katrie negirtuokliavo, tais krizės metais prisipirko išvaržytų ūkių, mieste prisistatė gražių kelių aukštų namų“, – pasakoja Jurgis Jakelaitis.Nenuostabu, kad to meto leidiniuose valdininkai buvo nuolat pašiepiami.
„Daugiausia
„Valstybės tarnautojai, jie ir pensijas gauna ir švariose patalpose dirba ir uždirba tiek, kad dabar geriau sargu ar kelneriu (įstaigų pasiuntiniu) būti, negu ūkį iš kokios 50-60 ha valdyti“, – su kartėliu rašyta ten pat.
Pinigingaisiais valdininkais, tiksliau – valdininkėmis, „užsiėmė“ ir
VERSLO TRIBŪNA
Miestiečiai,
Tad, kai 1934-aisiais kilo „žąsų krizė“, daugelis su piktdžiuga sutiko Vyriausybės nurodymą kiekvienam valdininkui priklausomai nuo algos dydžio nusipirkti atitinkamą kiekį žąsų.
„Žąsų karas“
Bet žvilgtelkime į vadinamojo žąsų karo pradžią.
Vokietijoje į valdžią 1933-iaisiais atėjus naciams, Lietuvos ir Vokietijos santykiai vis blogėjo. Lietuvos kiaulių augintojams, dar 1930 m. į Vokietiją eksportavusiems 156 tūkst. gyvų kiaulių, 1933 m. leista įvežti jau tik 21,8
Prasidėjo 1934-ieji, krizė pasaulyje iš lėto, bet ėmė slopti. Lietuvoje, matyt, patikėta, kad ji rimčiau jau nebekliudys Marijos žemės.
Bet čia įsimaišė politika – galbūt matydama, kad konfliktas su nacistine Vokietija neišvengiamas, o gal nesitikėdama tokių drastiškų atsakomųjų vokiečių veiksmų, Lietuvos Vyriausybė nusprendė „parodyti vietą“ tuo metu jau visiškai suįžūlėjusiems Klaipėdos krašto „naciukams“.
1934 m. vasarį buvo suimti 126 žymiausi ir aktyviausi Klaipėdos krašto
Vokiečiai tiesiog pasiuto – ginkluota sargyba vos apsaugojo Lietuvos konsulatą Tilžėje. Anot „Mūsų laikraščio“ korespondento, tūkstantinė įtūžusių tilžiečių minia šaukė: „Šalin Lietuva, šalin kudloti žemaičiai“, ir visaip niekino Lietuvą. Paskiau minia susėjo prie Tilžės tilto, kuris veda per Nemuną, ir čia pakabino iškamšą, šūkaudami, kad tai pakorę žemaitį. Paskiau grįždami per miestą išdaužė lietuvių namų langus.“
Bet blogiausia – Vokietija visiškai sustabdė žąsų importą iš Lietuvos. Negana
Tai buvo skaudus smūgis – 1931-ųjų duomenimis, – Lietuva kasmet vokiečiams parduodavo apie 600 tūkst. gyvų žąsų.
Lietuvos paukštininkystei grėsė katastrofa. Reikėjo skubiai kam nors parduoti šimtus tūkstančių žąsų. Ir tokiais atpirkimo ožiais, t. y. pirkėjais ne savo noru, tapo... valdininkai.
Vyriausybė 1934 m. spalio 30 d. įsakė visiems valdininkams priklausomai nuo
Dar aktyvesniais
Tačiau prievarta gimdo apsukrumą – daugelis valdininkų tiesiog sumokėdavo vien už korteles, o į pačias žąsis nenorėjo nė žiūrėti. Pasakoja J. Jakelaitis:
Neretai ir patys ūkininkai (kuriems buvo išdalinta 320 tūkst. minėtų kortelių) tiesiog prekiaudavo žąsimis be pačių žąsų – pigiau pardavinėjo vien tik minėtas korteles. Tokius verteivas veltui gėdino laikraščiai. Štai 1934 m. lapkričio „Verslas“ rašė: „...ūkininkai, kaip paskutiniu laiku pastebėta, labai apsilenkia su tuo įstatymu, parduodami vienas korteles be žąsų, žinoma, pigia kaina, dažniausiai po 1 litą.“
1935-ųjų neramumai Suvalkijoje
Nors Lietuvos Vyriausybė 1934-ųjų rudenį ir atėjo į pagalbą žąsų augintojams, ūkininkų agonija tebesitęsė.
Žemės ūkio produktų kainos 1935-aisiais pasiekė žemiausią ribą. To meto laikraščių „Lietuvos ūkininkas“ ir „Ūkininkas“ duomenimis, melžiama karvė, 1928-ųjų liepą kainavusi 350–400 Lt, 1935 m. liepą tekainavo 60–80 Lt., centneris rugių atitinkamai – 3–4 Lt. (o 1928-aisiais – 31–32 Lt). Dešimt pirmos rūšies kiaušinių, už kuriuos 1928 m. mokėta iki 1,5 Lt, 1935-aisiais tekainavo 55–65 centų. Vienas litras pieno, 1928 m. atsiėjęs 0,45 Lt, 1935 m. tekainavo 5–10 ct. Kilogramas sviesto atitinkamai atpigo nuo 6 Lt iki 1,3 Lt. Lašinių kaina smuko nuo 6 Lt iki 0,8–1 Lt už kilogramą.
„Tai buvo baisios krizės metai. Labai padidėjo bedarbė. Neatsargesni ūkininkai, katrie ėmė paskolas iš banko, norėdami pavyzdingai sutvarkyti savo ūkius, dabar žiauriai nukentėjo. Sakysim, prieš porą metų pirko iš Olandijos karvę už 1700 litų, o dabar ją parduoti teko už 150 litų. Tokie ūkininkai atėjus laikui ne tik nepajėgė gražinti bankui paskolos, jiem buvo sunku nuošimčius užsimokėti. Laikraščiuose pasipylė skelbimai apie ūkių išpardavimą varžytinėse, ir jų vis daugėjo“, – pasakoja J. Jakelaitis.
Lietuvos ūkininkai su pavydu žvalgėsi į Latviją, ten vyriausybė priėmė nutarimą, kad nuo 1935 m. birželio iki spalio pabaigos „...nebus parduotas iš varžytinių nė vienas ūkis. Varžytynės, kurios jau yra paskelbtos, sulaikomos ir atidedamos“.
Veltui Lietuvos ūkininkai susirinkimuose priiminėjo nutarimus ir jais Vyriausybės prašė „Suvaržyti masinį ūkių pardavimą už pasakiškai mažas kainas iš
Žodis „antstolis“ tapo ūkininkų siaubu – iš varžytinių buvo parduodama daug sodybų, kurias supirkdavo spekuliantai, neretai ir – stabilias pajamas turėję valdininkai.
„Niekas nekaltas, kad nupuolė žemės ūkio gaminių kainos, bet kodėl turi atsakyti tik tas, kuris valdo ūkį. Reikalauti dabartiniu metu dalios iš ūkio
Valdžia nesiklausė – ir ūkininkai neišlaikė.
1935 m. rugpjūčio pabaigoje basliais, šakėmis (o kai kurie – ir šautuvais) ginkluoti Suvalkijos ūkininkai blokavo kelius.
Jie neleido vežti į miestus ir šiaip jau menkavertės žemės ūkio produkcijos –
Tuo metu jau savo parduotuvę turėjęs J. Jakelaitis pasakoja, kad „...vieną vasaros dieną man į krautuvę pieno neatvežė“. Nepristatė ir kaimyninėms parduotuvėms, o netrukus prekybininkai sužinojo, kad „...ūkininkai sustreikavo, užstojo visus kelius į Kauną, ir kas veža kokius maisto produktus, grąžina atgal, o katrie nepaklauso, apverčia vežimus, išlieja pieną, išmėto
Kas gi vyko toliau? Anot Jakelaičio: „Taip vieną, kitą, trečią dieną miestas negauna maisto, kilo miestiečių bruzdesys. Vyriausybė ne juokais susirūpino, kaip palaužti ūkininkų streiką. Buvo pasiųstas policijos rezervas išvaikyti barikadininkų nuo kelių. Įvyko kruvinų susirėmimų. Ūkininkai su šakėm ir basliais ilgai prieš ginkluotą policiją atsilaikyti negalėjo.“
ELTA pranešė, kad malšinant ūkininkus įvyko „...apgailėtini susirėmimai su policija rugpjūčio 27 d. Prienuose, Butrimonyse ir Veiveriuose, kurie neapsiėjo
Įnirtingiausias susidūrimas įvyko Veiverių turgaus aikštėje, žuvo du ūkininkai – Juozas Gustaitis ir Stasys Veiverys.
Matyt, kad bent kiek apramintų valstiečius, 1935 m. rugsėjo 6 d. atsistatydino Juozo Tūbelio vadovaujama Vyriausybė. Tiesa, netrukus suformuotas naujas kabinetas menkai tesiskyrė nuo ankstesniojo. Pasikeitė tik du – vidaus reikalų ir žemės ūkio – ministrai.
Pats Antanas Smetona piktinosi „nekultūringu ūkininku streiku“, nes „...keliai buvo pastojami, smurtu sulaikomi ūkininkai, kurie vežė ką parduoti, kurie statė kur reikia pieną ir kiaules...“.
Bet neramumai tuo nesiliovė, išsklaidyti nuo kelių kai kurie ūkininkai
1935 m. rugsėjo 22–23 dienomis policija pabandė suimti tris Vilkaviškio apskrities Gražiškių kaimo gyventojus, „...kurie kėlė ūkininkų tarpe nerimą...“, tačiau vietiniai pasipriešino pareigūnams. Per susišaudymą su policija žuvo vienas ūkininkas, du buvo sužeisti.
Trečias susirėmimas su policija įvyko lapkričio 9 d., Vilkaviškio apskrities Pilviškių valsčiaus Sarmačinos kaimo miške. Policininkai apšaudė ir sužeidė
Vis dėlto ūkininkų bruzdėjimas pamažu nurimo. Tiesa, dar 1936 m. vasarį būrelis Marijampolės apskrities ūkininkų „siautėjo“ naktimis pjaustydami telefono ir telegrafo stulpus bei laidus Marijampolės – Kauno plente. Santūresni apskrities ūkininkai tą patį vasarį suvažiavo į Marijampolę ir paprašė valdžios atstovų kaip nors sutvarkyti skolų klausimą, nes „Ūkininkams atrodą, kad jei jie kada skolino pinigų, už kuriuos nusipirko vieną karvę, tai būtų teisinga ir
Smetona į tai atsakė 1936 m. gegužę paskelbdamas apie mirties bausmę
keturiems ūkininkų maišto dalyviams – Petrui Sarkauskui, Alfonsui Petrauskui,
Kaziui Narkevičiui ir Broniui Pratasavičiui.
Trijų mirtininkų (Augusto
Valinsko, Vinco Aleksos ir Juozo Leonavičiaus) prezidentas pasigailėjo – pakeitė
mirties bausmę kalėjimu iki gyvos galvos.
Dar dešimties Šakių apskrities maištininkų, nuteistų mirti, A. Smetona pasigailėjo tų pačių metų liepą ir pakeitė jiems mirties bausmę kalėjimu iki
Vis dėlto prezidento reputacijai buvo suduotas mirtinas smūgis. J. Jakelaitis rašė: „Nors policija tvarką ir atstatė, bet valdžios prestižas liaudies akyse dar labiau krito. Visi jautė, kad tiesa ūkininkų pusėje, nes maisto produktai palyginti su visais kitais gaminiais buvo per daug pigūs.“
Jausdamas vis didėjantį visuomenės spaudimą ir nelaukdamas naujų neramumų, A, Smetona karštligiškai ieškojo galimybių normalizuoti santykius su Vokietija.
Mažutės Lietuvos, išdrįsusios duoti skambų sprigtą nacistinei Vokietijai,
Derybos su Vokietija prasidėjo 1936 m. kovą. Tuo pat metu Lietuvos laikraščiai gavo valdžios nurodymą nebespausdinti kritiškų straipsnių apie nacistinę Vokietiją.
1936 m. rugpjūčio 5 d. pagaliau buvo pasirašytas Lietuvos ir Vokietijos prekybos susitarimas, o 1936–1938 m. dauguma nuteistųjų Klaipėdos krašto nacistų buvo amnestuoti.
Nusilenkus Vokietijai, vėl padidėjo kiaulių ir paukščių, linų, javų, sviesto ir kiaušinių eksportas. Kainos ėmė kilti, ūkininkai šiek tiek atsikvėpė.
Klaipėdos nacistai įžūlėjo dar labiau, o A. Smetonai teliko guostis, kad krašto ūkinė gerovė kur kas svarbiau už politinį prestižą. Prezidentas dar nežinojo, kad priešakyje – tikra ultimatumų virtinė (1938-ųjų Lenkijos, 1939-ųjų Vokietijos, 1941-ųjų SSRS), nepaliksianti akmens ant akmens iš bet kokios jo ir šalies politinės savigarbos.
Na, o „Krizis“?.. Jis pamažu nurimo ir užleido vietą kitoms, ant slenksčio