2009-01-02 01:01

Krizis tarpukario Lietuvoje (II dalis) (NUOTRAUKOS)

Balą, į kurią brido Lietuva prieš karą, pavadino „Kriziu“. 1934-ųjų rudenį daugelis dar pakrizeno iš tragikomiško „žąsų karo“ su Vokietija, bet 1935 m. vasaros pabaigoje nevilties apimti, antstolių išvaržomi Suvalkijos ūkininkai nuo „Krizio“ jau ėmė gintis basliais, šakėmis ir šautuvais.

tarpukario Lietuvoje (II dalis)

Kam krizės metais Lietuvoje buvo lengviau? Tiems, kas turėjo stabilias nuolatines pajamas – pirmiausia valdininkams.

„Neblogai gyveno tie, katrie turėjo nuolatinį darbą, tarnybą, gerai

uždirbdavo geri specialistai amatininkai, nekalbant apie valstybės tarnautojus, valdininkus, karininkus. Katrie negirtuokliavo, tais krizės metais prisipirko išvaržytų ūkių, mieste prisistatė gražių kelių aukštų namų“, – pasakoja Jurgis Jakelaitis.

Nenuostabu, kad to meto leidiniuose valdininkai buvo nuolat pašiepiami.

„Daugiausia

nupigę dalykai neviršija 30–35%. Tuo tarpu kaimas mato, kad jis gauna tik apie 30–40 % tų pinigų. Algos įvairių tarnautojų yra sumažėję apie 15%, o kaimas dažnai gauna tik penktą dalį to, kas buvo gaunama anksčiau“, – piktintasi 1932 m. lapkričio „Mūsų laikraštyje“.

„Valstybės tarnautojai, jie ir pensijas gauna ir švariose patalpose dirba ir uždirba tiek, kad dabar geriau sargu ar kelneriu (įstaigų pasiuntiniu) būti, negu ūkį iš kokios 50-60 ha valdyti“, – su kartėliu rašyta ten pat.

Pinigingaisiais valdininkais, tiksliau – valdininkėmis, „užsiėmė“ ir

VERSLO TRIBŪNA

RĖMIMAS

Miego industrijos etalonai – „Hästens“ ir „Vispring“: palyginimo gairės

Prieš dešimtmetį pristatę ikoniškąjį švedų prekių ženklą „Hästens“, jo atstovai žengia dar vieną žingsnį gero miego ambasadorystės linkme: siekia suburti kokybiškų lovų, čiužinių bei miego aksesuarų gamintojus. Šiandien pirkėjams jie siūlo ir gilias šaknis turinčios britų kompanijos „Vispring“ produktus.

„Europoje“ kuriamas sporto, grožio ir sveikatingumo „hubas“: savo flagmaną atidarys „Gym+“

Miesto gyvenimo centre „Europa“ kuriamas sporto, grožio ir sveikatingumo „hubas“. Daugiau nei 2,3 tūkst. kv. metrų ploto patalpose savo flagmaną atidarys sporto klubų tinklo lyderis Lietuvoje „Gym+“. Šio klubo įrengimui numatomos didžiausios investicijos į vieną klubą tinklo istorijoje.

Advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininkas Markas Dobrovolskis.

Didėja vaiko poreikiai – padidės ir išlaikymas?

Išlaikymo vaikams klausimai yra vieni jautriausių šeimos teisės santykiuose. Jie neatsiejami nuo vaiko teisių ir interesų apsaugos, o jų sprendimas teismuose dažnai priklauso nuo įvairių aplinkybių – tiek tėvų turtinės padėties, tiek besikeičiančių vaiko poreikių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos bei teismų praktika nustato pagrindus, kokiomis sąlygomis išlaikymo dydis ar forma gali būti pakeisti, siekiant užtikrinti, kad vaikui visada būtų garantuotos gyvenimo, mokymosi ir vystymosi sąlygos ir teikiamo išlaikymo proporcingumas tėvų turtinei padėčiai.

Darbostogų tendencijos 2026: planuoti būtina iš anksto

Verslo kelionių rinka įsibėgėja. Global Business Travel Association (GBTA) duomenimis, 2025 m. pasaulinės išlaidos verslo kelionėms pasiekė ~1,48 trln. JAV dolerių – daugiau nei bet kada anksčiau. Pastebima ir kita tendencija: traukiasi trumpi vienos dienos skrydžiai, o kelionės ilgėja, jungdamos darbą su poilsiu. Tai natūraliai kuria nišą darbostogoms – kryptingoms komandų išvykoms, kurios 2026 m. taps dar aktualesnės.

vyriausybė. Šioji 1933 m. gegužę nutarė, kad jei valstybinėse įstaigose dirba vyras ir žmona, „...ir vienas ar antras gauna Kaune ne mažiau kaip 600 lit., provincijoje 450 lit. – vienas iš tarnybos turi būti atleistas.“

Miestiečiai,

inteligentai ir valdininkai raginti kuo dažniau viešėti kaime ir būtent ten leisti savo pinigus. Pvz., prieš 1934-ųjų vasaros atostogas „Mūsų laikraštis“ moralizavo, kad valdininkams savo pinigus geriau palikti kaime, kuris „...dabar taip reikalingas pinigų, o pas miestietį vis dar vienas kitas litas daugiau atsiranda, negu pas ūkininką.“ Be to, kaime „...yra ir kumpių, ir dešrų, ir sūrių, ir sviesto, ir pieno, tik pinigų nėra. Kam miestiečiui mokėti kur nors kurorto restorane ar valgykloje už maistą – jis gali visą mėnesį gyventi kaime...“

Tad, kai 1934-aisiais kilo „žąsų krizė“, daugelis su piktdžiuga sutiko Vyriausybės nurodymą kiekvienam valdininkui priklausomai nuo algos dydžio nusipirkti atitinkamą kiekį žąsų.

„Žąsų karas“

Bet žvilgtelkime į vadinamojo žąsų karo pradžią.

Vokietijoje į valdžią 1933-iaisiais atėjus naciams, Lietuvos ir Vokietijos santykiai vis blogėjo. Lietuvos kiaulių augintojams, dar 1930 m. į Vokietiją eksportavusiems 156 tūkst. gyvų kiaulių, 1933 m. leista įvežti jau tik 21,8

tūkst. kriuksių.

Prasidėjo 1934-ieji, krizė pasaulyje iš lėto, bet ėmė slopti. Lietuvoje, matyt, patikėta, kad ji rimčiau jau nebekliudys Marijos žemės.

Bet čia įsimaišė politika – galbūt matydama, kad konfliktas su nacistine Vokietija neišvengiamas, o gal nesitikėdama tokių drastiškų atsakomųjų vokiečių veiksmų, Lietuvos Vyriausybė nusprendė „parodyti vietą“ tuo metu jau visiškai suįžūlėjusiems Klaipėdos krašto „naciukams“.

1934 m. vasarį buvo suimti 126 žymiausi ir aktyviausi Klaipėdos krašto

nacistinių organizacijų veikėjai, o 1935 m. kovą 87 iš jų buvo nuteisti.

Vokiečiai tiesiog pasiuto – ginkluota sargyba vos apsaugojo Lietuvos konsulatą Tilžėje. Anot „Mūsų laikraščio“ korespondento, tūkstantinė įtūžusių tilžiečių minia šaukė: „Šalin Lietuva, šalin kudloti žemaičiai“, ir visaip niekino Lietuvą. Paskiau minia susėjo prie Tilžės tilto, kuris veda per Nemuną, ir čia pakabino iškamšą, šūkaudami, kad tai pakorę žemaitį. Paskiau grįždami per miestą išdaužė lietuvių namų langus.“

Bet blogiausia – Vokietija visiškai sustabdė žąsų importą iš Lietuvos. Negana

to – trukdė šiuos paukščius vežti tranzitu ir į kitas valstybes, Nyderlandus ar Prancūziją.

Tai buvo skaudus smūgis – 1931-ųjų duomenimis, – Lietuva kasmet vokiečiams parduodavo apie 600 tūkst. gyvų žąsų.

Lietuvos paukštininkystei grėsė katastrofa. Reikėjo skubiai kam nors parduoti šimtus tūkstančių žąsų. Ir tokiais atpirkimo ožiais, t. y. pirkėjais ne savo noru, tapo... valdininkai.

Vyriausybė 1934 m. spalio 30 d. įsakė visiems valdininkams priklausomai nuo

jų tarnybos kategorijos (o kategorijų buvo 18) įsigyti po 4 ar 5 Lt vertės žąsį. I kategorijos valdininkas privalėjo pirkti vieną, II – dvi žąsis ir t. t.

Dar aktyvesniais

paukštienos valgytojais turėjo tapti neetatiniai darbuotojai ir pensininkai – jie turėjo pirkti po žąsį už kiekvieną pusšimtį litų savo algos, taigi, uždirbantis 150 Lt buvo priverstas nusipirkti bent tris žąsis. Beje, pensininkais nepasitenkinta, žąsis buvo nurodyta pirkti net ir studentams. Kaip įrodymą apie pirkinį pirkėjas kartu su žąsimi iš pardavėjo gaudavo „...tam tikrą numeruotą kortelę „viena žąsis“.

Tačiau prievarta gimdo apsukrumą – daugelis valdininkų tiesiog sumokėdavo vien už korteles, o į pačias žąsis nenorėjo nė žiūrėti. Pasakoja J. Jakelaitis:

„Dauguma aukštesniųjų valdininkų susieškodavo ūkininką, katras turi žąsų, užmokėdavo jam, bet jų neimdavo, o tik raštelį pristatydavo savo įstaigai.“
Neretai ir patys ūkininkai (kuriems buvo išdalinta 320 tūkst. minėtų kortelių) tiesiog prekiaudavo žąsimis be pačių žąsų – pigiau pardavinėjo vien tik minėtas korteles. Tokius verteivas veltui gėdino laikraščiai. Štai 1934 m. lapkričio „Verslas“ rašė: „...ūkininkai, kaip paskutiniu laiku pastebėta, labai apsilenkia su tuo įstatymu, parduodami vienas korteles be žąsų, žinoma, pigia kaina, dažniausiai po 1 litą.“

1935-ųjų neramumai Suvalkijoje

Nors Lietuvos Vyriausybė 1934-ųjų rudenį ir atėjo į pagalbą žąsų augintojams, ūkininkų agonija tebesitęsė.

Žemės ūkio produktų kainos 1935-aisiais pasiekė žemiausią ribą. To meto laikraščių „Lietuvos ūkininkas“ ir „Ūkininkas“ duomenimis, melžiama karvė, 1928-ųjų liepą kainavusi 350–400 Lt, 1935 m. liepą tekainavo 60–80 Lt., centneris rugių atitinkamai – 3–4 Lt. (o 1928-aisiais – 31–32 Lt). Dešimt pirmos rūšies kiaušinių, už kuriuos 1928 m. mokėta iki 1,5 Lt, 1935-aisiais tekainavo 55–65 centų. Vienas litras pieno, 1928 m. atsiėjęs 0,45 Lt, 1935 m. tekainavo 5–10 ct. Kilogramas sviesto atitinkamai atpigo nuo 6 Lt iki 1,3 Lt. Lašinių kaina smuko nuo 6 Lt iki 0,8–1 Lt už kilogramą.

„Tai buvo baisios krizės metai. Labai padidėjo bedarbė. Neatsargesni ūkininkai, katrie ėmė paskolas iš banko, norėdami pavyzdingai sutvarkyti savo ūkius, dabar žiauriai nukentėjo. Sakysim, prieš porą metų pirko iš Olandijos karvę už 1700 litų, o dabar ją parduoti teko už 150 litų. Tokie ūkininkai atėjus laikui ne tik nepajėgė gražinti bankui paskolos, jiem buvo sunku nuošimčius užsimokėti. Laikraščiuose pasipylė skelbimai apie ūkių išpardavimą varžytinėse, ir jų vis daugėjo“, – pasakoja J. Jakelaitis.

karvė, 1928-ųjų liepą kainavusi 350–400 Lt, 1935 m. liepą jau tekainavo 60–80 Lt, centneris rugių, už kurį 1928-aisiais mokėta 31–32 Lt, 1935 m. vasarą atpigo iki 3–4 Lt. Turgaus prekyba Plungėje tarpukario Lietuvos laikais.Lietuvos ūkininkai su pavydu žvalgėsi į Latviją, ten vyriausybė priėmė nutarimą, kad nuo 1935 m. birželio iki spalio pabaigos „...nebus parduotas iš varžytinių nė vienas ūkis. Varžytynės, kurios jau yra paskelbtos, sulaikomos ir atidedamos“.

Veltui Lietuvos ūkininkai susirinkimuose priiminėjo nutarimus ir jais Vyriausybės prašė „Suvaržyti masinį ūkių pardavimą už pasakiškai mažas kainas iš

varžytinių, nes dėl to ūkiai virsta spekuliantams pasipelnymo šaka...“, veltui prašyta „Tvarkingai vedantiems ūkius ir tvarkantiems savo skolas duoti 3–5-iems metams moratoriumą (atidėjimą), trumpalaikes skolas paversti ilgalaikėmis“.

Žodis „antstolis“ tapo ūkininkų siaubu – iš varžytinių buvo parduodama daug sodybų, kurias supirkdavo spekuliantai, neretai ir – stabilias pajamas turėję valdininkai.

„Niekas nekaltas, kad nupuolė žemės ūkio gaminių kainos, bet kodėl turi atsakyti tik tas, kuris valdo ūkį. Reikalauti dabartiniu metu dalios iš ūkio

tokią pat sumą, kokia buvo užrašyta prieš keletą metų, yra aiški skriauda ūkininkaujančiam. Jei anais laikais už karvę buvo galima gauti septynis aštuonis šimtus litų, tai dabar reikia parduoti penkias karves, kad sudarytum tokią pinigų sumą“, – 1935 m. kovą rašė valstiečių atstovas.

Valdžia nesiklausė – ir ūkininkai neišlaikė.

1935 m. rugpjūčio pabaigoje basliais, šakėmis (o kai kurie – ir šautuvais) ginkluoti Suvalkijos ūkininkai blokavo kelius.

Jie neleido vežti į miestus ir šiaip jau menkavertės žemės ūkio produkcijos –

stabdė visus, gabenančius į turgų ar parduotuves mėsą, kiaušinius, pieną. Nepaklusniuosius apkuldavo, jų pieną išpildavo, gadindavo vežimus, net žalodavo gyvulius.

Tuo metu jau savo parduotuvę turėjęs J. Jakelaitis pasakoja, kad „...vieną vasaros dieną man į krautuvę pieno neatvežė“. Nepristatė ir kaimyninėms parduotuvėms, o netrukus prekybininkai sužinojo, kad „...ūkininkai sustreikavo, užstojo visus kelius į Kauną, ir kas veža kokius maisto produktus, grąžina atgal, o katrie nepaklauso, apverčia vežimus, išlieja pieną, išmėto

produktus“.

Kas gi vyko toliau? Anot Jakelaičio: „Taip vieną, kitą, trečią dieną miestas negauna maisto, kilo miestiečių bruzdesys. Vyriausybė ne juokais susirūpino, kaip palaužti ūkininkų streiką. Buvo pasiųstas policijos rezervas išvaikyti barikadininkų nuo kelių. Įvyko kruvinų susirėmimų. Ūkininkai su šakėm ir basliais ilgai prieš ginkluotą policiją atsilaikyti negalėjo.“

ELTA pranešė, kad malšinant ūkininkus įvyko „...apgailėtini susirėmimai su policija rugpjūčio 27 d. Prienuose, Butrimonyse ir Veiveriuose, kurie neapsiėjo

be aukų“. Per susirėmimus buvo sunkiai sužeisti keturi policininkai, nušauti trys ūkininkai. Be to, ūkininkai „sudaužė ir sugadino policijos mašinas, padarydami iždui per 20.000 litų nuostolių“.

Įnirtingiausias susidūrimas įvyko Veiverių turgaus aikštėje, žuvo du ūkininkai – Juozas Gustaitis ir Stasys Veiverys.

Matyt, kad bent kiek apramintų valstiečius, 1935 m. rugsėjo 6 d. atsistatydino Juozo Tūbelio vadovaujama Vyriausybė. Tiesa, netrukus suformuotas naujas kabinetas menkai tesiskyrė nuo ankstesniojo. Pasikeitė tik du – vidaus reikalų ir žemės ūkio – ministrai.

Pats Antanas Smetona piktinosi „nekultūringu ūkininku streiku“, nes „...keliai buvo pastojami, smurtu sulaikomi ūkininkai, kurie vežė ką parduoti, kurie statė kur reikia pieną ir kiaules...“.

Bet neramumai tuo nesiliovė, išsklaidyti nuo kelių kai kurie ūkininkai

pradėjo „partizaninio karo veiksmus“ – gadino pienines, pjaustė telegrafo laidus, šaudė į arklius tų, kurie bandė tiekti produktų miestui.

1935 m. rugsėjo 22–23 dienomis policija pabandė suimti tris Vilkaviškio apskrities Gražiškių kaimo gyventojus, „...kurie kėlė ūkininkų tarpe nerimą...“, tačiau vietiniai pasipriešino pareigūnams. Per susišaudymą su policija žuvo vienas ūkininkas, du buvo sužeisti.

Trečias susirėmimas su policija įvyko lapkričio 9 d., Vilkaviškio apskrities Pilviškių valsčiaus Sarmačinos kaimo miške. Policininkai apšaudė ir sužeidė

vieną iš trijų ūkininkų, bandžiusių „...ginkluotai pastoti kelią ūkininkams, vežantiems pieną į pienines“.

Vis dėlto ūkininkų bruzdėjimas pamažu nurimo. Tiesa, dar 1936 m. vasarį būrelis Marijampolės apskrities ūkininkų „siautėjo“ naktimis pjaustydami telefono ir telegrafo stulpus bei laidus Marijampolės – Kauno plente. Santūresni apskrities ūkininkai tą patį vasarį suvažiavo į Marijampolę ir paprašė valdžios atstovų kaip nors sutvarkyti skolų klausimą, nes „Ūkininkams atrodą, kad jei jie kada skolino pinigų, už kuriuos nusipirko vieną karvę, tai būtų teisinga ir

teisėta grąžinti ne trijų karvių vertės pinigus, o vienos“.

Smetona į tai atsakė 1936 m. gegužę paskelbdamas apie mirties bausmę keturiems ūkininkų maišto dalyviams – Petrui Sarkauskui, Alfonsui Petrauskui, Kaziui Narkevičiui ir Broniui Pratasavičiui.
Trijų mirtininkų (Augusto Valinsko, Vinco Aleksos ir Juozo Leonavičiaus) prezidentas pasigailėjo – pakeitė mirties bausmę kalėjimu iki gyvos galvos.

Dar dešimties Šakių apskrities maištininkų, nuteistų mirti, A. Smetona pasigailėjo tų pačių metų liepą ir pakeitė jiems mirties bausmę kalėjimu iki

gyvos galvos.

Vis dėlto prezidento reputacijai buvo suduotas mirtinas smūgis. J. Jakelaitis rašė: „Nors policija tvarką ir atstatė, bet valdžios prestižas liaudies akyse dar labiau krito. Visi jautė, kad tiesa ūkininkų pusėje, nes maisto produktai palyginti su visais kitais gaminiais buvo per daug pigūs.“

Jausdamas vis didėjantį visuomenės spaudimą ir nelaukdamas naujų neramumų, A, Smetona karštligiškai ieškojo galimybių normalizuoti santykius su Vokietija.

Mažutės Lietuvos, išdrįsusios duoti skambų sprigtą nacistinei Vokietijai,

neparėmė kitos pasaulio valstybės – Anglija, JAV ir Prancūzija patarė hitlerininkus amnestuoti.

Derybos su Vokietija prasidėjo 1936 m. kovą. Tuo pat metu Lietuvos laikraščiai gavo valdžios nurodymą nebespausdinti kritiškų straipsnių apie nacistinę Vokietiją.

1936 m. rugpjūčio 5 d. pagaliau buvo pasirašytas Lietuvos ir Vokietijos prekybos susitarimas, o 1936–1938 m. dauguma nuteistųjų Klaipėdos krašto nacistų buvo amnestuoti.

Nusilenkus Vokietijai, vėl padidėjo kiaulių ir paukščių, linų, javų, sviesto ir kiaušinių eksportas. Kainos ėmė kilti, ūkininkai šiek tiek atsikvėpė.

Klaipėdos nacistai įžūlėjo dar labiau, o A. Smetonai teliko guostis, kad krašto ūkinė gerovė kur kas svarbiau už politinį prestižą. Prezidentas dar nežinojo, kad priešakyje – tikra ultimatumų virtinė (1938-ųjų Lenkijos, 1939-ųjų Vokietijos, 1941-ųjų SSRS), nepaliksianti akmens ant akmens iš bet kokios jo ir šalies politinės savigarbos.

Na, o „Krizis“?.. Jis pamažu nurimo ir užleido vietą kitoms, ant slenksčio

trypinėjančioms negandoms – Klaipėdos krašto netekčiai 1939-aisiais, Lietuvos okupacijai ir aneksijai 1940-aisiais, na, ir Antrajam pasauliniam karui...

Komentarai