Ydinga Europos bankų sąjunga

Be abejo, euro zona ir ES – skirtingi dalykai, tačiau euro zona ir šiandien išlieka ambicingiausiu ES sumanymu, vis dar sunkiai diegiančiu struktūras, kurių reikia valiutų sąjungai stiprinti. Bendra fiskalinė politika išlieka tolima svajonė, kaip ir tikra politinė sąjunga.

Tačiau Europos strategai tvirtina judantys vadinamosios „bankų sąjungos“ link, kuri veikiau reiškia kolektyvinę bankų priežiūrą, o ne pačių bankų susijungimą. Rugsėjį Europos Komisija paskelbė planą, pagal kurį Europos centrinis bankas (ECB) turėtų tapti visų 6.000 Europos bankų prižiūrėtoju.

Šalių politikų, centrinių ir kitų bankų reakcija nebuvo vienodai palanki. Vokiečiai nori, kad ECB rūpintųsi tik dideliais sisteminiais bankais, o mažesniuosius taupomuosius bankus (pvz., smarkiai investavusius į rizikingas hipotekines paskolas) paliktų nacionalinėms institucijoms. Jungtinė Karalystė ir Švedija tvirtina negalinčios būti verčiamos paklusti ECB, nes geriausiu atveju yra tik jo pusiau narės.

Mintis, kad Europos priežiūros institucijos reikalingos, yra plačiai priimtina, ypač po to, kai Europos bankininkystės institucija (ES bankininkystės reguliuotoja) pasirodė esanti nepajėgi atlikti finansinio atsparumo patikrinimų: pirmųjų reikalavimai buvo tokie menki, kad netgi dabar jau bankrutavę Ispanijos bankai būtų lengvai juos įvykdę. Europa privalo išsiveržti iš užburto rato, kuriame nuskurdusios besiskolinančios valstybės susiejamos su bankais, kurie įpareigojami arba bent jau skatinami pirkti pirmųjų obligacijas, kurios savo ruožtu teikia lėšas bankams gelbėti.

Tačiau Europos Komisijos pasirinktas bankų sąjungos kūrimo metodas, nelaimei, yra ydingas. Negana to, remiantis nutekinta ES Tarybos vyriausiojo juridinio konsultanto nuomone, siūloma reforma nelegali, kadangi, anot „Financial Times“ dienraščio (kuris gavo šią informaciją), tokie veiksmai „viršija pagal įstatymus leidžiamus įgaliojimus keisti Europos centrinio banko valdymo taisykles“.

Per krizę Europos lyderiai bandė kamšyti pinigų sąjungos spragas apsieidami be naujos sutarties, kadangi baiminasi, jog bet kokia nauja sutartis, siūlanti labiau centralizuoti valdžią Briuselyje, būtų atmesta arba šalių parlamentuose, arba piliečių referendume. Tad jie mėgino suktis su tarpvyriausybiniu susitarimu arba esamos sutarties nuostatomis.

Kurdami bankų sąjungą, jie ketina pasinaudoti Lisabonos sutarties 127(b) straipsniu, pagal kurį Europos Tarybai leidžiama suteikti įgaliojimus ECB vykdyti konkrečias užduotis, susijusias su ES tam tikrų finansų institucijų „apdairios priežiūros politika“. Toks teisinis pamatas pernelyg skystas, kad juo remiantis būtų galima steigti visos Europos priežiūros instituciją, kuri būtų tiesiogiai atsakinga už atskiras institucijas ir akivaizdžiai nebuvo sumanyta tokiam tikslui. Išties Vokietija pritarė formuluotei tik su sąlyga, kad ECB negalėtų būti tiesioginė priežiūros institucija.

Šio neadekvataus, nors ir tikslingo, kelio pasirinkimo pasekmės yra rimtos. Pirmiausia remiantis esama sutartimi negalima kurtis bendros Europos bankų gelbėjimo institucijos, paliekant neparankią ECB ir valstybių nacionalinių institucijų sąsają. Taip pat negalima jos pagrindu kurti Europos indėlių apsaugos programos, kuri tikriausiai yra labiausiai spaudžiantis reikalas, norint sustabdyti indėlių atsiėmimą iš Pietų Europos bankų.

Ir pačiam ECB gali grėsti pavojus. Pasinaudojimas Lisabonos sutarties išlyga reiškia, kad ECB turi būti suteikti papildomi įpareigojimai. Tačiau neįmanoma kurti atskiro bankų priežiūros vieneto Europos centriniame banke, kaip kad buvo padaryta, pavyzdžiui, Prancūzijoje įkuriant Apdairios kontrolės instituciją arba Jungtinėje Karalystėje, kur pačiame Anglijos banke įsteigta nauja Apdairaus reglamentavimo institucija, turinti savo valdybą ir atskaitomybės mechanizmą.

Šios struktūros svarbios dėl to, kad griežtesniais atskaitomybės reikalavimais, kurie neišvengiamai atsiranda kartu su bankų priežiūra, apsaugo centrinio banko pinigų politiką nuo korupcijos. Kadangi priežiūros institucijų sprendimai veikia asmenų nuosavybės teises, o kartu jų veiksmai arba neveikimas gali nustumti mokesčių mokėtojus į pavojingą padėtį, kai tenka gelbėti bankus, vyriausybės, parlamentai ir teismai privalo laikyti sarginius šunis ant trumpo pavadžio.

Būtent todėl Vokietijos centrinis bankas, „Bundesbankas“, kuris visada taip uoliai sergėjo savo pinigų politikos nepriklausomybę, ir vėl atsidūrė nepritariančiųjų stovykloje bei reiškia dideles abejones dėl kelio, kuriuo ketina eiti Komisija. Šį kartą jis teisus.

Yra ir daugiau rimtų problemų. Pagal Komisijos modelį Europos bankininkystės institucija turėtų išlikti, ir jai būtų pavesta parengti bendrą taisyklių sąvadą visoms 27 ES valstybėms narėms. Tačiau nors ji dirba savo darbą vadovaudamasi įprasta kvalifikuotos balsų daugumos sistema, euro zonos 17 valstybių turės vieną priežiūros instituciją, taigi balsuos kaip blokas. Komisija bando rasti būdų, kaip apsaugoti euro zonai nepriklausančių šalių teises, bet pasiūlymo sudėtingumas rodo, kokia netobula ši programa.

Ypač neeuropiečiams ši tema gali pasirodyti apskritai nesuvokiama. Kita vertus, ji iliustruoja vieną paprastą dalyką: Europa stengiasi sukurti stipresnį federalinį modelį, kuris reaguotų į euro zonos krizės atskleistas silpnąsias vietas. Tačiau tai daroma paliekant piliečius nuošalėje. Iš tiesų ES diegiami mechanizmai specialiai sukurti taip, kad nereikėtų tartis su žmonėmis.

Siūloma bankų sąjungos sąranga atskleidžia Europos projekto esminį trūkumą. Sunku optimistiškai vertinti ant tokio menko teisinio pamato statomos iniciatyvos, kuriai stinga demokratinio teisėtumo, sėkmę. Europos bankai ir jų klientai verti geresnės alternatyvos.

***
Howardas Daviesas – buvęs Britanijos finansinių paslaugų teikėjų priežiūros institucijos pirmininkas, Anglijos banko valdytojo pavaduotojas ir Londono ekonomikos mokyklos direktorius. Šiuo metu profesoriauja Politikos tyrimų institute „Sciences Po“ Paryžiuje.
© „Project Syndicate“, 2012