Pamišę ir tuo patenkinti

Buriuotojų žurnalas „Vėjo3!“ Taurą Rymonį išrinko geriausiu praėjusių metų buriuotoju.
„Varžybose, ypač olimpinėse, buriuotojai stipriai ardosi, pykstasi, ten atiduodama viskas. Visur kitur – žymiai paprasčiau, ten buriavimas iš sporto perauga į hobį“, – sako Tauras Rymonis, daugkartinis Lietuvos čempionas, Tarptautinės Baltijos regatos čempionas, buvusios TSRS dukart čempionas, TSRS sporto meistras ir rinktinės narys.

Daugiausia laiko vandenyje Tauras Rymonis praleidžia su olimpinės klasės „Finn“ jachta. Asmeninio archyvo nuotr. Du vasaros mėnesiai prabėgo nė nemirktelėjus, kaip ir visi metai: vėl rugpjūčio pradžia, vėl Kuršių marių regata – seniausia, žinomiausia iš vykstančiųjų šalyje. Lietuvos buriuotojų sąjungos (LBS) organizuojama regata, šiemet 46-oji, vyks liepos 27 – rugpjūčio 4 d., jos dalyviai tradiciškai rungsis penkiuose etapuose ir įveiks apie 260 jūrmylių. Bendrojoje įskaitoje paaiškės du absoliutūs nugalėtojai – pagal realiai sugaištą ir pagal perskaičiuotą laiką. Pirmoji Kuršių marių regata, vadinta „Aplink Kuršių marias“, buvo surengta 1954 m. Vėliau vykusi su pertrūkiais, nuo 1976-ųjų ji organizuojama kasmet. Prieš kelerius metus kapitonas Linas Tamkvaitis, LBS generalinis sekretorius, paklaustas, kuo Kuršių marių regata dabar skiriasi nuo kitų, sakė: „Sportiniu požiūriu ji nėra ypatinga, bet tai – svarbiausios metų varžybos vidutinėms jachtoms, kurių grimzlė leidžia plaukti maksimaliai 2 metrų gylyje. Apskritai kuo nors ypatingu ji neišsiskiria – Baltijos šalyse buriavimo sezonas trumpas, tad varžybų regione vyksta daug. Skandinavija, Vokietija, Lenkija turi daug daugiau pakrančių, taigi ir uostų, ir varžybų ten nepalyginti daugiau. Yra ir labai prestižinių, jose dalyvauja labai rimti buriuotojai. Kuršmarių regata svečių gausa nepasižymi, – mus riboja Kuršių marių gylis, todėl daug užsieniečių pas mus nesivaržo. Nors infrastruktūra, regatos renginiai juos čia traukia.“ Kuršmarių regatos pretekstu VŽ „Savaitgalis“ kalbėjosi su profesionaliu buriuotoju Tauru Rymoniu – žurnalas „Vėjo3!“ jį išrinko geriausiu praėjusių metų buriuotoju (sykiu su Gintare Sheidt ir Juozu Bernotu) – už tai, kad „sugrįžo į profesionalų sportą ir įrodė, kad buriavimui nėra amžiaus limito“.
Už sugrįžimą
„Kodėl „sugrįžo“? Aš be jokios pertraukos buriuoju gal nuo 9-erių ir niekad nebuvau sustojęs, – stebisi Tauras Rymonis, daugkartinis Lietuvos čempionas, Tarptautinės Baltijos regatos čempionas, buvusios TSRS dukart čempionas, TSRS sporto meistras ir rinktinės narys. – Buriuotojo kaip sportininko karjera trunka iki kokių 35-erių. Paskui buriavimas tampa hobiu, paįvairintu regatomis.“ Anot pašnekovo, daugelis sausumos žmonių įsivaizduoja, kad regata yra „baisus sportas“. Iš tiesų sportas yra olimpinės varžybos, kur jaunimas draskosi, siekia rezultatų. Buriuotojas nutyli, kad atrankos varžyboms į olimpiadą jis pradėjo rengtis būdamas 44-erių, ir ginasi, jog ne pats, o draugų priverstas, mat 2010 m. įsigijo olimpinės klasės „Finn“ jachtą ir nebuvo kur dėtis – teko rengtis olimpiadai. Įsigijęs „tą laivelį“ pradėjo važinėti į „Finn Master“ lygos rengiamas varžybas. Kad dalyvauti jose būtų įdomu ir galėtų pasiekti kokį padoresnį rezultatą, pradėjo treniruotis su profesionaliu treneriu. „Užsienyje manęs niekas neklausė, ar rengiuosi olimpiadai, o Lietuvoje pasigavo: grįžta į olimpinį sportą, rengiasi olimpiadai. Taip ir išėjo, kad sugrįžau“, – šypsosi p. Tauras. Po ilgokos pauzės priduria: „Visa tai buvo per daug išgarsinta. Rėmimo gavau visokio. Na, gerai, remia, bet ir į subinę spiria: važiuok. Dar spardžiausi, sakiau, nevažiuosiu į tą atranką. Draugai grasino: pabandyk nevažiuoti. Nuvažiavau, bandžiau atsirinkti (buriuotojų terminais šnekant, patekti tarp atrankinių varžybų laimėtojų), bet, kalbant atvirai, nelabai buvo realu. Rimtai pasirengti reikėjo bent ketverių metų, aš rengiausi dvejus. Užtai šiek tiek ir pritrūko. Nedaug, bet pritrūko.“ Pašnekovas šypteli: o su „finais“ buriuoja „diedai“ iki 80-ies ir vyresni – jie dalyvauja varžybose kartu su sportininkais iki 35 metų. Pasak p. Tauro, „Finn Master“ yra profesionalios „Finn“ klasės laivų varžybos – pasaulio, Europos čempionatai, jose savo amžiaus grupėse varžosi įvairiausio amžiaus sportininkai profesionalai: „Master“ – nuo 40 iki 50 metų, „Grand master“ – nuo 50 iki 60-ies, „Grand grand master“ – nuo 60 iki 70 m., per 70 m. – jau legendos. Šiemet gegužę p. Tauras dalyvavo Prancūzijoje, La Rošelio mieste vykusiame „Finn Master“ čempionate. Po 6 plaukimų surinko 25 baudos taškus ir užėmė 4 vietą tarp 285 dalyvių, daugiausia tai buvo Nyderlandų, Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės buriuotojai. Tauras Rymonis buvo vienintelis šiose varžybose dalyvavęs lietuvis. „Buvo maždaug 50 labai gerai plaukiančiųjų, su jais lenktyniauti buvo labai įdomu“, – šypteli pašnekovas.
2012 m. tose pačiose varžybose jis buvo penktas. „Pasaulio ir Europos „Master“ čempionatai labai įdomūs, planuoju juose ir toliau dalyvauti. Jie – kaip regata: buriuotojai suvažiuoja su šeimomis, draugauja, vynelio išgeria, vienas kitą gerbia, jose nebėra olimpinio draskymosi. Kita vertus, buriavimas apskritai yra labai įvairus – gali plaukti su vienviete „Finn“, gali su kreiserine jachta, – krūvos pasaulio čempionatų vyksta visų klasių laivams, ir laiką leisti įdomu plaukiant su visokiais.“ Ponas Tauras kalba lėtai ir nedaug. Su pauzėmis. Vėl patyli, tada sako: „Ką čia aš. Jūs parašykite apie kitus – apie Gintarę Sheidt, Viktoriją Andrulytę, Roką Milevičių, Juozą Bernotą – jie yra rimti sportininkai, jie mus veda į priekį.“
Buriavimas – vis tik ne golfas
Tauras Rymonis – vienas iš buriuotojų bendruomenės narių, „Volvo Open 60“ klasės jachta „Ambersail“ LTU-1000 plaukęs „Tūkstantmečio odisėjos“ maršrutu kaip trečiojo, ilgiausio, etapo Keiptaunas–Adelaidė (5.780 jūrmylių, 29 paros) kapitonas. Teko girdėti pasakojant, kad kai „Odisėjos“ kapitonų susirinkime paklausė, koks kvailys norėtų plaukti tą atstumą, p. Tauras pasakė: „Aš.“ Kai prisimenu šį epizodą, pašnekovas nusijuokia: panašiai ir buvo. Paskui tokia pat intonacija, kaip ir klausiamas apie kitus savo laimėjimus, gūžteli: „Vėl – kaip kas vertina. Tai ne sportas, ne koks didvyriškas žygdarbis. Tai buvo plaukimas su jachta.“ Paskui vis tik suteikia įvykiui svarbos atspalvį: „Plaukimas buvo nuostabus tuo, kad Indijos vandenynas apipintas legendomis: ten ir audros, ir šalta, ir atstumas didžiulis. Man, kaip buriuotojui, jį perplaukti buvo labai įdomu, tai buvo iššūkis. Turėjau labai gerą įgulą, – organizatoriai suteikė galimybę susirinkti ją pačiam. Visų etapų kapitonai galėjo tai daryti, bet man gal buvo lengviau dėl minėtų sąlygų. Mums viskas labai gerai pavyko, bet tai buvo perplaukimas. Nebuvo kaip per varžybas, kad ardytumeisi, rizikuotum, skubėtum.“
Klausydama p. Tauro galėčiau pamanyti, kad buriavimas – vos ne golfas: plauki sau per Indijos vandenyną, užimantį maždaug 20% Žemės paviršiaus, – tylu, ramu... Dalyvauji kokiose „meistrų“ varžybose – aplink atsipalaidavę kolegos vynelį gurkšnoja... „Na, ne, varžybose, ypač olimpinėse, ardosi stipriai, pykstasi, laivai prievartaujami iki galo. Ten atiduodama viskas, – sako pašnekovas. – Visur kitur – žymiai paprasčiau, buriavimas iš sporto perauga į hobį. Vėlgi ir regata yra varžybos. Kad ir Kuršmarėse – vyrai susirenka, rungtyniauja, būna, kad ir pykstasi, kartais net juokinga... Bet tai azartas – kitiems labai reikia laimėti, reikia medalio.“ Buriuotojas pasakoja, kad rengiantis olimpiadai 2010–2012 m. teko pasivažinėti, pasitreniruoti su jaunimu. Ten griežtas režimas: mankštos, bendras fizinis pasirengimas, treniruotės po du kartus per dieną. Kaip kiekvienoje sporto šakoje: darbas ir baisus darbas. „Žmonės nieko kito neveikia, tik profesionaliai sportuoja. Vėliau, plaukiodamas ir varžydamasis savo malonumui, didžiąją laiko dalį vis dėlto atiduodi darbui. Subręsti ir nebesiardai dėl to medalio“, – kalba buriuotojas.
Rinktinė – be laivų
Tuometiniame Kūno kultūros institute (dabar – Lietuvos kūno kultūros akademija) p. Tauras mokėsi Buriavimo ir irklavimo katedroje. Įstojo 1884-aisiais, baigė, šypteli, – „daug vėliau“. Buriuoti pradėjo vaikystėje Kauno mariose. Anot pašnekovo, Lietuvos rinktinė tuomet buvusi gana stipri. Tais laikais, maždaug 1975–1978 m., „buriuotojų valdžia“ buvo pramušusi gerą inventorių, buvo daug laivų klasių: užsieninis „Soling'as“, olimpinės klasės „Olandas“, paskui atsirado „Finn“, „Tornado“, „470“. „Kažkokiu būdu sovietiniais laikais Lietuvos rinktinė turėjo gerų laivų. Žinoma, keitėsi treneriai, valdžia, pvz., aktyviai įsitraukė Albinas Grabnickas, jis išmušė daug gerų dalykų. O prieš pat Nepriklausomybę rinktinė labai susitraukė, liko vos kelios laivų klasės – šiuo metu tik „Laser“ ir burlentės. Galima įsivaizduoti, ką visai Lietuvos rinktinei reiškia vienas „Solingas“, – kalba p. Rymonis. Anot jo, sportuojančių žmonių būtų, ir jų vis daugėja, bet pinigų nėra – miestai pešasi dėl kiekvieno cento. Kitas dalykas, kokią kitą olimpinę jachtų klasę išvystyti dabar būtų sunku. Tarkime, keli entuziastai bando plėtoti „Finn“, bet niekas nenori įsileisti naujos klasės, kuriai reikės pinigų. „Vienu metu po Nepriklausomybės buriavimas buvo visiškai miręs: ir olimpinis sportas, ir kreiserinis. Žmonės pinigų neturėjo, laivai – visi pasenę. Ekonomikai kylant, atsirado daugiau žmonių, galinčių pirkti laivus, dabar jų randasi vis daugiau – įvairių jachtų, katerių. Laivynas sparčiai auga, taip pat sparčiai plečiasi buriuotojų bendruomenė. „Buriavimas tampa masine sporto šaka, juo susergama nuo pat jaunystės. Ir smagu. Negirdėjau, kad nors vienas skųstųsi, jog buriuoja. Visi pripažįsta, kad tai liga, savotiškas pamišimas, ir yra tuo patenkinti – turi kuo užsiimti, draugų būrį“, – kalba pašnekovas.
Monotipai – įdomiau
Tauras Rymonis – iš tų, buriavimu susirgusiųjų nuo vaikystės. „Pirmieji mano treneriai buvo nuostabūs, aktyvūs. Pas mus į klasę atėjo jaunas vyrukas, pradėjo pasakoti, rodyti skaidres, – vos ne visa klasė ėmė lankyti buriavimą, masiškai. Paskui kai kurie atkrito. Nežinau, kaip dabar treneriai atrenka vaikus, bet matyti, kad buriuojančiųjų yra, – sako p. Tauras. – Kitas dalykas, išaugusiems iš „Optimist“ klasės vaikams dabar sunkiau: jie sėda į „Laser“ klasės laivus, paskui – į didesnius „laserius“. Tik pikta, kad „Laser“ – netobula klasė: ji masinė, pati jachta – prastoka. Bet tai olimpinė klasė ir pigi. O rimtesnės Lietuva nesugeba išplėtoti.“ Jachtų klasių pasaulyje yra begalės. Vienose valstybėse populiaresnės vienos, kitose – kitos. Olimpinių klasių taip pat nemažai – jų yra šešios, bet olimpinių rungčių – dešimt. „Nacionaline mūsų jachta“ pašnekovas vadina buriuotojų Raimondo Šiugždinio ir Sauliaus Pajarsko sukurtą lietuvišką kreiserinę sportinę jachtą RS-280. „Pajarskas su Šiugždiniu subūrė grupę žmonių, patys tas jachtas statė savo gamyklėlėje, jie sukūrė tą klasę. Tai labai vykusi jachta – pakankamai greita, sportiška, su jomis labai įdomios varžybos, nes tai monotipas – visi šios klasės laivai beveik vienodi“, – sako p. Tauras. Sunku būtų nesutikti: vienodomis jachtomis daug įdomiau rungtyniauti, tuomet rezultatas labiausiai priklauso ne nuo laivo, o nuo žmogaus galimybių. „Taip, tam ir yra olimpinis sportas. Ir su „finais“ įdomu rungtyniauti – susirenka daug idealiai vienodų laivų. Su kreiserinėmis jachtomis kitaip – plauki plauki, o ant kranto viskas apsiverčia perskaičiavus rezultatą pagal jachtos parametrus. Bet vėlgi, koks skirtumas, vis tiek plauki, vis tiek dalyvauji“, – šypteli p. Tauras. Anot jo, kuo didesnės jachtos, tuo sunkiau jas pastatyti vienodas. Kad ir garsiausiose profesionalų lenktynėse „Volvo Ocean Race“ (VOR) dalyvaujančios jachtos – jos vienodos, bet gerai įsižiūrėjęs skirtumų vis tiek matai: truputį formos, truputį ten, truputį šen. „VOR lenktynių jachtos statomos pagal vieną matricą, bet praėjusią kadenciją jas gamino kelios įmonės. Dabar gamins viena, taigi turėtų būti visiškai vienodos“, – aiškina pašnekovas. Anot jo, komercijos čia nemažai: VOR lyderiai kiekvienoms varžyboms statosi naujas jachtas. Bet naujosios bus žymiai pigesnės, truputį mažesnės ir daug tobulesnės. „Esu matęs jų pristatymą, turėtų būti labai gerai“, – nedaugžodžiauja p. Tauras. Lietuvos buriuotojai rengiasi dalyvauti 2014–2015 ir 2017–2018 m. vyksiančiose VOR. Ar tokią naują jachtą pirks ir Lietuva? Anot pašnekovo, „atsakymo dar nėra, bet Simas Steponavičius labai aktyviai dirba šiuo klausimu“.
Uosteliai auga
Šnekant apie buriavimo augimą, „uostelių klausimo“ neapeisi – dažnas buriuotojas juos vertindamas nevengia ir svaresnių žodžių. Panašu, kad p. Tauras yra iš tų, kurie iki pusės pripiltą vandens stiklinę mato pilną. Jo nuomone, padėtis tikrai gerėja: atsiranda papildomų uostelių – Nemuno žiotyse, Mingėje, Drevernoje. „Na, taip, didesni laivai į Drevernos uostelį neįplaukia, bet suvažiuoja sportininkai, vaikai, vyksta varžybos ir visai neblogai. Klaipėdos jachtų klubas tvarkosi, ateityje ten bus labai gerai. Šventojoje gal ne viskas pavyko, bet žmonės stengiasi, panaudoja ES lėšas. Juodkrantėje kažkas kažką daro, Nidoje planuojama tvarkyti uostą... Bet reikia suprasti, kad tokiems dalykams reikia pinigų – juk prie vandens reikia daryti krantines, molus“, – dėsto pašnekovas. Jo gimtojo Kauno jachtų klube buriuotojams dėmesio vis dėlto stinga – ten reikėtų tvarkyti krantines, vandens, elektros tiekimą. Kita vertus, Kauno jachtų klubui yra alternatyva – „Romo uostas“ kitoje Kauno marių įlankoje. Ten jachtoms prisišvartuoti įrengtos krantinės, pristatyta molų, plaukiojančių pontonų, tik kol kas trūksta kranto infrastruktūros. Pradėjus lyginti miestus, klausiu, ar teisybė, kad Lietuvos buriuotojai tarsi susiskirstę pagal juos. Pašnekovas šypsosi: „Kauniečiai paprastai visų nemėgstami – nei vilniečių, nei klaipėdiečių, reikia tai pripažinti. Gal apskritai nemėgstami, ne vien buriuotojai, bet buriavimo srityje tai jaučiasi. Pats esu kaunietis, bet man vilniečiai patinka – geras jų kolektyvas, savotiškas vilnietiškas humoras. Kitas dalykas, niekas nelenda į draugystes: su kuo bendrauji, su tuo ir plauki...“
Ir verslo angelas
Ir kas galėtų paneigti, svarstau, kad Lietuva – ne jūrų valstybė: tiek dalykų čia vyksta vandenyje ir pakrantėse. „Šiokia tokia jūrų valstybė vis tik esame, – lengvą provokaciją atremia p. Tauras. – O kas pasakys, kad ne? Turime nemažą, gerai dirbantį uostą, turime buriuotojų ir kranto šiek tiek turime... Žuvų gal mažai, bet stintų pagauname. Ir kopų šiek tiek turime, ir ne tik šiek tiek, bet įtrauktų į UNESCO paveldą.“ Jūrų valstybėje vykstančioje Kuršmarių regatoje p. Tauras sako dalyvaujantis kasmet, gal nuo 1981-ųjų, kai dar mokėsi mokykloje. Tuomet galiojo taisyklė, kad kiekviena regatoje dalyvaujanti jachta savo komandoje privalo turėti jaunį, todėl vyresni sportininkai gaudydavo sportuojantį jaunimą į savo komandas.
„Dabar Kuršių marių regata buriuotojams – kaip Nauji metai vidurvasarį, nuo jos sezonas persiverčia į antrąją pusę“, – šypteli p. Tauras. Šiemet regatai jis nesiruošė, tačiau, sako, gal atvažiuos kelioms dienoms „perplaukti kokį etapą“. Daugiausia laiko pašnekovas praleidžia su „Finn“, buriuoja su „Ambersail“, kitomis jachtomis. Šį pavasarį su „Ambersail“ p. Tauras kaip vienas iš vairininkų dalyvavo regatoje „Rolex Sydney Hobart“ Australijoje, lietuvių jachta tarp 71 įgulos užėmė 13 vietą. Kapitono Tauro Rymonio RS klasės jachta „Levante“ dabar stovi sandėlyje – džiūsta, o jis pats rengiasi į „Finn Master“ Europos čempionatą, rudenį vyksiantį Vengrijoje, Balatono ežere. „Stinga laiko – pasidarė toks lėkimas, vertimasis per galvą. Taip, buriavimas yra hobis, ir svarbu ne vien jis. Reikia ir gyventi, ir uždirbti, ir šeimą išlaikyti, ir t. t.“, – sako pašnekovas.
Tauras Rymonis – ne vien buriuotojas, jis – ir verslo angelas, tačiau apie darbo reikalus kalba dar šykščiau nei apie buriavimą. „Kaip verslo angelas investuoju su fondu. Jaunoms įmonėms bankai nepadeda, o kai jos pasidaro „kietos“, tada patys siūlo savo paslaugas, esu su tuo susidūręs. Fondas gal rizikuoja daugiau, gal uždirba daugiau negu bankas, bet su jais galima pradėti dirbti. Štai ir visa istorija. O „verslo angelas“ labai įkvepiančiai skamba, bet iš tikrųjų tai yra tik investuotojas. Mano vaikas, paklaustas mokykloje, kuo tėtis dirba, taip ir pasakė: verslo angelu“, – juokiasi p. Tauras. Paskutinė Tauro Rymonio, kaip verslo angelo, investicija – į metalo apdirbimo įmonę „Kaunas metal“. Pagrindinė įmonės rinka – Skandinavija. „Kolektyvas geras, aktyviai dirbame, bet iki klestėjimo dar toloka. Svarbu, kad būtų minčių ir energijos, tada viską padarysime“, – sako p. Tauras. Po ilgokos pauzės priduria: „O kur pinigus leisti, yra – tai buriavimas.“