Kaip kuriama (at)mintis?

Violetos Bubelytės nuotr. Pasak parodos kuratorės Laimos Kreivytės, parodos pavadinimas "Atkuriama atmintis" yra tarsi veidrodinė struktūra, kurios atspindys - "Kuriama mintis". Taigi atmintis suvokiama ne kaip nepajudinamas granito luitas, bet kaip gyvas, kintantis procesas. Dauguma parodos autorių - jauni, bet jau spėję pagarsėti menininkai, dirbantys su atminties išsaugojimo technologijomis: fotografija, video-, animacija, grafika. Todėl ekspozicijoje – nemažai darbų, primenančių filmų kadrus. Pasikartojantys epizodai kuria tęsimosi laike įspūdį. Menininkai skirtingomis priemonėmis brėžia atminties rieves: vieni prisimena vaikystę, kiti - pasakas, treti - šventes ir kasdienybę. O Marta Vosyliūtė atsimena "kas ką sakė" ir rikiuoja savo prisiminimus nepaisydama jokios autoritetų hierarchijos. Linija - eskiziška ir trūkčiojanti, gili ir vos matoma - tampa parodą vienijančiu bruožu.
Šviesa
Vos įžengus į parodą patenki į šiuolaikišką olą. Ne, čia ne tamsu - salė kaip reta erdvi ir švytinti. Tiesiog čia eksponuojami Jurgos Barilaitės piešiniai savaip primena olų tapybą. Kaip pirmykštis dailininkas tapė savo gyvenimo scenas, taip ir Jurga paprasčiausiomis priemonėmis fiksuoja savo aplinką - savo vaiką, automobilį, save pačią. Netikėtai tarp šių piešinių išdygsta raudona vilko galva arba juodas žmogaus veidas su iš tolo švytinčiomis akimis. Menininkė apmąsto pačią piešimo prigimtį, kai įdėmiai stebint ir fiksuojant aplinką pats pasijunti jos stebimas: "Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave"(F. Nietzsche). Tai Jurgos parinkta sentencija parodos katalogui, kuriame kiekvienas autorius parašė po sakinį apie atmintį. Šalia Barilaitės piešinių įdomiai atrodo Andriaus Kviliūno videodarbas "Prisiminimai", kur greitus atminties kadrus jungia akių, smegenų ir tarp jų keliaujančio ratuko piešinys. O labiausiai piešinius ir filmą susieja iš televizoriaus sklindantis meditatyvus garsas "om".