Nesuvienodinto reglamentavimo žala

Abėcėliniame institucijų, atliekančių pasaulio finansų rinkų reglamentavimą, sąraše Finansų rinkų teisės komitetas ( FRTK) nėra labai žymus. Atsižvelgiant į tai, kad šis komitetas įsikūręs tik Londone, nes jo ištakos – prieš 20 metų pradėta įgyvendinti Anglijos banko iniciatyva – ir dauguma jo narių yra teisininkai, daugelis bankų nieko apie jį nėra girdėję (nors kai kurie jų atstovaujami Komiteto taryboje). Tačiau FRTK teikiamos paslaugos dar niekada nebuvo tokios reikalingos kaip dabar.

FRTK misija yra surasti ir pasiūlyti sprendimus teisiškai neapibrėžtiems klausimams finansų rinkose, galintiems kelti grėsmę ateityje. Naujausiame FRTK straipsnyje rašoma, kad po naujų reglamentų, priimtų po visą pasaulį apėmusios finansų krizės (iš kurių daugelis buvo prastai suplanuoti arba nesuderinti tarp šalių), antplūdžio liko daugybė teisinių neapibrėžtumų.

Paimkime bankų kapitalo reikalavimus. Trečiasis Bazelio susitarimas, kuriuo buvo pagerintas visų bankų likvidumas ir sumažintas finansinis jų svertas, kai kuriose šalyse laikomas patikimu standartu. Tačiau kitose šalyse jis laikomas minimaliu sąvadu, kurį galima papildyti papildomomis taisyklėmis. Toks „puikus lygiavertiškumas“ arba, paprastai šnekant, „perteklinis reglamentavimas“ sukuria neatitikimus tarp jurisdikcijų ir taip sudaromos sąlygos savavališkam reglamentavimui vešėti.

Panašiai Europos Sąjunga, beje, priešingai negu Jungtinės Amerikos Valstijos, sverto koeficientą laiko laisvai pasirenkama priežiūros priemone, vadinama antrojo ramsčio priemone (pagal kurią leidžiama priežiūros institucijoms pridėti papildomus kapitalo rezervus konkretaus banko ypatingai rizikai pašalinti). Ir nors tiek JAV, tiek ES draudžia vykdyti prekybą už nuosavas lėšas, jos tokią prekybą apibrėžia skirtingai.

Be to, yra neatitikimų tarp JAV ir ES išvestinių finansinių priemonių rinkos reformų, kurie, kaip įspėjo Finansinio stabilumo taryba, gali pakenkti tikslams, kuriuos išdėstė Didysis dvidešimtukas ir kurie susiję su geresniu sutarčių standartizavimu bei didesniu skaidrumu. Ir nors Bazelio standartai ir toliau plačiai grindžiami kredito reitingais, kaip paskolų gavėjų kreditingumo pagrindu, JAV Doddo ir Franko įstatyme atsisakoma šiais reitingais pasikliauti.

Tokie skirtumai (FRTK taryba jų pateikia dar daugiau) rodo itin pavojingą pasaulio požiūrio į reglamentavimą pasikeitimą. Ankstyvą po krizės įsivyravusį entuziazmą dėl naujų pasaulio mastu suderintų reglamentavimo standartų pakeitė įvairios nacionalinės iniciatyvos, pagrįstos vidaus politikos darbotvarkėmis, kuriomis beveik nepaisoma tarpvalstybinio suderinamumo.

Dar daugiau problemų kelia tai, kad iki šiol sukurtos tarpusavio vertinimo procedūros mažai tepadeda (jeigu išvis padeda) išspręsti problemas. Lygiai taip pat ir susitarimo memorandumai, kuriuos sudarė nacionalinės finansinio reglamentavimo institucijos, neteikia vilties išsigelbėti. FRTK straipsnyje rašoma: „Paprastai jie yra išaiškinimo nesutarimų objektas, jie nėra teisiškai įpareigojantys, jiems netaikomi jokie privalomi ginčų sprendimo mechanizmai ir jie leidžia nacionalinėms valdžios institucijoms veikti vienašališkai.“

Tad ką gi būtų galima padaryti? FRTK pateikia keturias svarbias rekomendacijas.

Pirma, Finansinio stabilumo taryba turėtų padėti sumažinti išvengiamus neatitikimus tarp šalių, propaguodama tam tikrus aukšto lygio principus, kurių privalo laikytis visos valstybės narės, priimdamos naujus reglamentus. Kad tokie principai būtini, turėjo būti pripažinta dar 2009 metais, kai reglamentų antplūdis tik prasidėjo.

Antra, kad būtų galima išspręsti esamus konfliktus, kylančius dėl reglamentavimo, FRTK rekomenduoja sukurti „konfliktų reglamentavimo“ sistemą, kuria būtų nustatoma, kuris teisinis režimas (ar pasaulinio masto įmonės buveinės šalies, ar jos vietos patronuojamosios bendrovės priimančiosios šalies) turi jurisdikciją spręsti konkretų tarptautinį ginčą. Ataskaitoje rašoma, kad alternatyva pasikliauti trečiosios šalies daugiašale organizacija, kuri tokiame ginče veiktų kaip tarpininkė, sulaukė menko Didžiojo dvidešimtuko šalių palaikymo.

Trečia, FRTK siūlo išplėsti Finansinio stabilumo tarybos įgaliojimus. Ši institucija, kuri nuo 2009 m. tęsia pirmtako Finansinio stabilumo forumo veiklą ir kuri turi per mažai galių ir neturi oficialaus statuso, tik neseniai tapo atskiru teisiniu subjektu. Jos įgaliojimų sustiprinimas (pavyzdžiui, tarptautinių teisinių neatitikimų šalinimo principų nustatymas) galėtų labai pagelbėti sprendžiant problemas, kurias sukelia reglamentavimo skirtumai.

Ir galiausiai,FRTK ragina įsteigti nuolatinį Didžiojo dvidešimtuko sekretoriatą, kuris padėtų pagerinti tęstinumą ir koordinavimą pirmininkaujant Didžiajam dvidešimtukui, nes dabar metai iš metų politiniai prioritetai nuolat keičiami, o atskiri dokumentai praranda savo svarbą arba netgi pradingsta.

Reglamentavimo neapibrėžtumas galbūt nėra pati įdomiausia tema. Veikiausiai dėl to FRTK ataskaita sulaukė tiek mažai dėmesio. Tačiau 2008 metų finansų krizė labai aiškiai parodė, kad šis neapibrėžtumas gali lemti prastą rinkų veikimą, o dėl dviprasmybės, susijusios su skirtinga reglamentavimo institucijų atsakomybe, tampa sunku (kartais netgi neįmanoma) išspręsti problemas, kurias kelia įsipareigojimų nevykdančios įmonės. (Tai itin skaudžiai ir akivaizdžiai aptariama buvusio JAV iždo sekretoriaus Timo Geithnerio memuaruose, skirtuose krizei apžvelgti.)

Kai pirmininkavau Jungtinės Karalystės reglamentavimo organizacijai – Finansinių paslaugų teikėjų priežiūros institucijai – vadovavausi idėja, kad teisininkai visada turi būti šalia, o ne aukščiau visų. Tačiau juos visada reikia išklausyti. Įtakingi FRTK teisininkai prabilo. Ir pasaulis turi juos išgirsti.

Howardas Daviesas  Politikos tyrimų instituto „Sciences Po“ Paryžiuje profesorius.

Autorių teisės priklauso „Project Syndicate“, 2015 m.
www.project-syndicate.org