Žvelgti toliau nei Junckeris
Pirmininkavimas Komisijai, be abejonės, darbas rimtas. Komisija išlaiko naujų teisės aktų pasiūlymų monopoliją. Šiai veiklai didelę įtaką turi prezidentas. Tačiau pastaruoju metu nauji teisės aktai Europai tampa tikra prabanga. Užuot svarstę naujas įdomias direktyvas dėl, tarkime, ES parduodamų vejapjovių pageidaujamų ypatybių, Europos lyderiai privalo baigti tris neatidėliotinus ir tarpusavyje susijusius darbus.
Pirmasis – politinis klausimas. Neseniai vykusiuose rinkimuose į Europos Parlamentą ketvirtis Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos rinkėjų atidavė balsus partijoms, kurios priešinasi tolesnei integracijai ir siekia atkurti iš nepriklausomų valstybių narių sudarytą Europą. Net Vokietijoje euroskeptikų partijai pasisekė stebėtinai gerai. Centro kairieji ir centro dešinieji federalistai sureagavo išsikeldami bendrą tikslą užtikrinti balsų daugumą J. C. Junckeriui.
Tokie rezultatai nėra stabilūs. Europos idealo gynėjams derėtų daugiau bendrauti su jo kritikais ir suformuluoti įkvepiančią viziją, užuot kišus galvas į smėlį ir monotoniškai kiekviena proga kartojus „vis glaudesnė sąjunga“.
Jie įsitikintų, kad euroskeptikus savo pusėn patrauktų kur kas lengviau, jeigu galėtų parodyti tvirtesnių ir tvaresnių ekonominių pasiekimų. Per pastaruosius metus augimas euro zonoje išliko vangus – vos 0,7%, tačiau 11,7% nedarbo lygis yra nepriimtinai didelis. Tokie vidurkiai ir taip slegia, tačiau kai kuriose žemyno dalyse padėtis dar blogesnė. Nedarbas Ispanijoje viršija 25 proc., o Italijos ekonomika nuo euro įvedimo beveik neaugo.
Ekonomikos atsigavimą stabdo finansinės problemos – tai trečias aktualus klausimas, kurį privalo spręsti ES lyderiai. Bendroji finansų rinka skilo prieš ketverius metus ir kol kas nėra sulipdyta.
Žinoma, Europos centrinis bankas (ECB) padarė viską, ką galėjo, kad sumažintų skolinimosi sąnaudų skirtumus tarp Europos valstybių. Beveik visą 2012–2013 m. laikotarpį Ispanijos ir Italijos vyriausybės už dešimties metų paskolas mokėjo 5,5–7 proc., kai Vokietijoje palūkanų norma buvo žemesnė nei 2 proc. Šiuo metu skirtumas gerokai mažesnis. Ispanija ir Italija moka vos apie 150 bazinių punktų daugiau negu Vokietija. Nuopelnus už tai gali prisiimti ECB prezidentas Mario Draghi.
Tačiau žvelgiant iš verslo perspektyvos padėtis atrodo gerokai kitaip. Ispanijos ar Italijos mažoji įmonė moka tokias pat dideles palūkanas kaip ir anksčiau. Verslo paskola be užstato kainuotų Pietų Europos įmonei dviem procentiniais punktais daugiau negu tokiai pat įmonei Reino pakrantėje, nors abiejų kredito reitingai panašūs. Iki 2010-ųjų šis skirtumas sudarė vos kelis bazinius punktus, bet 2011-aisiais palūkanų normos ūgtelėjo ir iki šiol nesumažėjo.
Tai rimtas konkurencinis nepatogumas įmonėms, kurios ir taip jau nukenčia dėl to, kad yra labiau nutolusios nuo ES ekonominio svorio centro. Jeigu jis išliks, Europos pasidalijimas į „turinčias“ ir „neturinčias“ valstybes dar labiau pagilės.
Kaip gali egzistuoti toks skirtumas finansų rinkoje, kuri turėtų būti bendra ir sutelkta? Atsakymas, žinoma, toks, kad euro zonoje bent jau kol kas to nėra. 2010-aisiais prasidėjusi pasitikėjimo ES bankų sektoriumi krizė dar nesuvaldyta. Europos bankai vis dar nenoriai skolina vieni kitiems, ypač esantiems kitose valstybėse. Jie įtaria, kad kai kurie jų kolegos yra silpni ir pažeidžiami, ir menkai tiki, kad nacionalinius bankus prižiūrinčios institucijos atskleis tiesą ir pareikalaus atitaisyti skriaudą. Vadinasi, pinigų perteklių turintys Vokietijos bankai mieliau dės indėlius į ECB, negu įdarbins pinigus Italijoje ar Graikijoje.
Susitarimas dėl bankų sąjungos atsirado būtent siekiant ištaisyti šią problemą. Visų pirma ECB šioje situacijoje turėjo veikti kaip vienintelis visų didžiausių Europos bankų prižiūrėtojas. Tačiau rinka siunčia aiškų signalą, kad bankų sąjunga dar neatliko savo darbo, tiesą sakant, kad ji jokiu būdu dar nebaigta kurti. Sklando abejonės dėl bendros indėlių apsaugos schemos, lėšų žlungančioms finansų institucijoms gelbėti prieinamumo ir to, ar ECB požiūris bus užtektinai griežtas, kad būtų galima išaiškinti bankrutuojančias įstaigas, priversti, kad jos būtų rekapitalizuotos, ir taip atkurti pasitikėjimą.
Pagrindinis išbandymas laukia šį rudenį, kai ECB paskelbs bankų aktyvų kokybės patikros rezultatus. Tikiuosi, kad inspektoriai bus griežti, nes nuo to priklauso jų institucijos patikimumas. Tačiau svarbus išlieka ir nacionalinių kontroliuojančiųjų institucijų bei vyriausybių vaidmuo. Ar jos bus pasirengusios būti sąžiningos ir, dar svarbiau, ar norės ir pajėgs padėti turinčioms problemų, bet dar galinčioms išsikapstyti institucijoms rasti lėšų?
Neseni Italijos banko „Monte dei Paschi di Siena“ ir kitų patirti sunkumai ieškant paskolų parodė, kad bankų finansavimas yra brangus. Norint įtikinti investuotojus išsiskirti su pinigais, reikia pasiūlyti jiems didžiules nuolaidas. Dėl to kai kurie bankai, įtariantys, kad jų balansas parodys, jog jie yra silpnesni, nei patys iki šiol pripažino, mažina skolinimo mastą. Besitęsiantys kreditavimo ribojimai yra viena iš priežasčių, kodėl kai kurių Europos valstybių ekonomika išlieka silpna.
Vadinasi, tos trys problemos, kurias Europa imsis spręsti antrajame šių metų pusmetyje, yra glaudžiai susijusios. Kad perplauktų klastingus vandenis ir įgyvendintų būtinas struktūrines reformas, ES prireiks pačios stipriausios vadovų komandos, kokią tik pavyks suburti. Kol kas padėtis nežada nieko gera. Horizonte neregėti nei naujų idėjų, nei anksčiau nematytų veidų. Belieka tikėtis staigmenų.
Howardas Daviesas anksčiau ėjo Britanijos finansinių paslaugų teikėjų priežiūros institucijos pirmininko, Anglijos banko valdytojo pavaduotojo ir Londono ekonomikos mokyklos direktoriaus pareigas. Šiuo metu jis profesoriauja Politikos tyrimų institute „Sciences Po“ Paryžiuje.
Autorių teisės priklauso „Project Syndicate“, 2014 m.www.project-syndicate.org
