2014-12-05 01:01

Koncentruojamos rinkos Lietuvoje. Leisti ar drausti?

Irmantas Norkus. Advokatų kontoros „Raidla Lejins &Norcous“ vadovas
Irmantas Norkus. Advokatų kontoros „Raidla Lejins &Norcous“ vadovas
Koncentracijos – natūrali ūkio augimo pasekmė

Per 24 Lietuvos ūkio metus rinkos subrendo; po nuosmukio išlikusios bendrovės plėtė verslą ir sustiprino savo pozicijas. Vis daugiau Lietuvos rinkų koncentruojamos – finansinių paslaugų (netekus Ūkio banko, Snoro banko, „Unicredit“ banko likę žaidėjai pasidalino išėjusių rinkos dalis), draudimo paslaugų, mažmeninės prekybos vaistais, knygomis, prabangos prekėmis, degalais, žiniasklaidos (LNK įsigijo BTV), telekomunikacijų ir kitos. Rinkos Lietuvoje koncentruojamos verslą plečiant natūraliai arba įgyjant konkurentus. 2014 metai ypatingai aktyvūs – pagal įmonių įsigijimo sandorių skaičių ir vertę tai bene derlingiausi metai per pastarąjį penkmetį. Todėl neatmestina, kad bendras koncentracijos lygis atskirose Lietuvos rinkose padidės.
 
Leisti?

Lietuvos Konstitucija draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Įstatymas suteikia Konkurencijos tarybai teisę neleisti sudaryti sandorio, kuris suteiktų įgijėjui galimybę sukurti ar sustiprinti dominuojančią padėtį arba itin apriboti konkurenciją. Taryba turi vertinti, kaip sandoris gali paveikti vartotojų, tiekėjų, platintojų ar konkurentų interesus, rinkos struktūrą; turi būti atsižvelgiama, ar galima potenciali konkurencija, ar neuždaromos rinkos ir ar nebus išnaudojami vartotojai. KT turi vertinti kokia situacija yra rinkoje dabar ir kokia bus artimiausioje ateityje po sandorio įgyvendinimo.
 
Drausti?

Konkurencijos taryba yra viešojo administravimo subjektas. Jam privalu vykdyti savo funkcijas racionaliai ir atsižvelgiant į tokius gėrius kaip tvarus ūkio augimas, verslo vystymasis, ekonomikos efektyvumas, optimalus išteklių panaudojimas, naujovių diegimas.Konstitucija užtikrina privačią iniciatyvą, todėl valstybė negali kištis į ūkio procesus, nebent tai būtų „neišvengiamai reikalinga“. KT negali aklai riboti privataus šalių susitarimo pirkti / parduoti verslus ar įmones.

Kaip yra pasaulyje?

Liberaliose ir brandžiose rinkose, tokiose kaip Jungtinė Karalystė, Australija, Naujoji Zelandija, Singapūras gauti konkurencijos institucijos leidimą nėra privalu. Tačiau JAV, Kanadoje, Kinijoje, absoliučioje daugumoje Europos Sąjungos valstybių, toks leidimas yra privalomas. Per metus Europos Sąjungoje prašoma leidimų apie 300 sandorių, iš jų vidutiniškai 280 sandorių leidžiama vykdyti besąlygiškai, vidutiniškai 1 sandoris uždraudžiamas. Maždaug 20, arba apie 6 proc., visų leidimų yra išduodama su sąlygomis, kurių privalo laikyti įgijėjas. Leidimas su sąlygomis – tai kompromisas tarp „leisti“ ir „drausti“ ir bandymas išsaugoti abu gėrius – neleisti monopolizuoti rinkų ir neužkirsti kelio privačiai iniciatyvai.

Vidurio kelias

Kompromisas – leisti koncentruoti rinką su tam tikromis sąlygomis – atrodo logiškiausias sprendimas. Nuo 1999 m., kuomet įsigaliojo dabartinis Konkurencijos įstatymas, Konkurencijos taryba išdavė 29 tokius leidimus. Tai reiškia, kad maždaug 3,5 proc. Tarybai praneštų sandorių buvo leisti su tam tikromis išlygomis. Daugumoje atvejų leidimai buvo duoti su elgesio įpareigojimais, tačiau keliais atvejais būta ir struktūrinių įpareigojimų. Pavyzdžiui, 2000 m. Carlsberg, įsigydamas „Kalnapilį“, „Utenos alų“ ir „Jungtinį alaus centrą”, buvo įpareigotas „Kalnapilį“ parduoti; 2008 m. „Maxima“, išsinuomodama komercines patalpas, buvo įpareigota nutraukti kai kurių kitų patalpų nuomos sutartis arba perleisti nuomos teisę tretiesiems asmenims; 2011 m. „Gintarinei vaistinei“ įsigyjant  „Saulėgrąžų vaistinę“ ir „Thymus vaistinę“ taip pat teko parduoti kai kurias vaistines su visomis jų sutartimis su tiekėjais, prekių atsargomis, licencijomis ir darbuotojais. 2014 m. PZU leista įsigyti „Lietuvos draudimą“ su sąlyga, kad bus parduoti transporto priemonių KASKO ir turto draudimo verslai.

Europoje apie 6 proc. visų Europos Komisijai praneštų sandorių leidžiama vykdyti su išlygomis. Skirtingai nei Konkurencijos taryba, Komisija teikia aiškią pirmenybę struktūriniams įpareigojimams ir vengia elgesio įpareigojimų, kadangi šie sukuria papildomą jų stebėjimo bei įgyvendinimo naštą, be to, dažnai neišsprendžia koncentracijos sukuriamų problemų. Tuo tarpu įpareigojimai parduoti dalį verslo paprastai yra tinkamiausias būdas koncentracijos problemoms spręsti.

Nuoseklumas svarbiausia

Kokį kelią – leisti, drausti ar leisti su sąlygomis – nagrinėdama koncentracijas mūsų Konkurencijos taryba bepasirinktų, svarbu, kad jos pozicija būtų nuosekli. Jeigu draudimo rinkos sandoryje PZU buvo įpareigotas perleisti dalį verslo, panašių koncentracijų atžvilgiu turi būti nustatomos panašios sąlygos.

„Mineraliniams vandenims“ nustatytų įpareigojimų turinys viešai buvo paskelbtas lapkričio mėnesį. Stipriųjų gėrimų gamintoją „Stumbras“ kontroliuojantys „Mineraliniai vandenys“ pasiūlė perleisti dalį „Alitai“ priklausančių degtinių ir trauktinių prekių ženklų. Šiose rinkose „Alita“ nėra populiari, tad ir pasiūlyti perleisti prekių ženklai nėra vertingi. Jų perleidimas veikiausiai apčiuopiamos įtakos „Mineralinių vandenų“ pozicijai rinkoje neturės, kadangi šiose kategorijose jie turi savo stiprius prekių ženklus. Manau, Konkurencijos taryba turėjo įvertinti, kaip minėta koncentracija įtakos situaciją kitose gėrimų kategorijose, pvz. brendžio, kuriose po sandorio „Mineraliniai vandenys“ valdys daugumą iš populiariausių Lietuvoje brendžio prekės ženklų. Tad panašu, jog „Mineraliniams vandenims“ nustatyti įpareigojimai yra tik „kosmetiniai“, bet ne realiai sprendžiantys konkurento įsigijimu sukuriamas konkurencijos problemas.

Dar kartą: svarbu – nuoseklumas. Šįkart nustebino procesas. Paprastai procesai, kurių metu suteikiami leidimai su įpareigojimais trunka vidutiniškai daugiau nei 2,5 mėnesio, „Mineraliniams vandenims“ leidimas suteiktas per 45 dienas. Priminsiu, PZU leidimą gavo tik po 153 dienų. Įstatymas suteikia iki penkių mėnesių koncentracijų, kurios leidžiamos su įpareigojimais, išnagrinėjimui.

Manau, kad Konkurencijos taryba neturėtų taip skubėti, o išsamiai išnagrinėti sudėtingas koncentracijas, nes padarius klaidą koncentracijos vertinime, po to reikia skirti daug resursų būsimam monopolistui pažaboti. Taip pat ir verslui yra labai svarbu turėti galimybę prognozuoti, kaip Konkurencijos taryba elgsis, kaip greitai išnagrinės koncentracijas ir ar paisys savo ankstesnės praktikos.

52795
130817
52791