VŽ restoranų reitingas: „Kompanija“

Vilniuje, Gedimino prospekte, veikia gero maisto namai „Kompanija“. Beveik per penkerius metus „Kompanija“ įgijo nemažai kompanijos, t. y. valgytojų, jos virtuvė prarado šiek tiek žavesio, proporcingai tiek, kiek pakilo dienos pietų kaina.

Neseniai „Čili picos“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta valgymo įpročių apklausa parodė, kad beveik pusė žmonių iš 1.100 apklaustųjų pietus atsineša į darbą arba grįžta pavalgyti į namus. Pietauti į kavinę ar restoraną mieste eina 7% gyventojų, jie dažniausiai renkasi iki 5 Eur kainuojančius dienos pietų pasiūlymus. Dienos pietūs didmiesčio centro ir senamiesčio kavinėse bei restoranuose vidutiniškai kainuoja 4–6 Eur. Specialius dienos pietų meniu siūlančias maitinimo įstaigas dažniau renkasi 36–45 m. aukštąjį išsilavinimą turintys ir vadovaujamas pareigas einantys didmiesčių gyventojai. Kaip prioritetus maitinimo įstaigose apklausos dalyviai išskyrė maisto skonį ir aptarnavimo greitį.

Pavalgei ir pamiršai
„Kompanija“ – kaip tik ta vieta, kurią rinktųsi respondentai, tyrėjams pasakę „taip, pietauju kavinėse“. Gero maisto namus supa Ūkio ministerijos, Statistikos departamento (SD), Lietuvos konstitucinio ir Vilniaus apygardos teismų pastatai, dar kelios rimtos įstaigos, jų darbuotojai čia eina dienos pietų. Šie kainuoja 4,20 Eur (14,49), prieš 4,5 metų kainavo 3,5 Eur (11,99 Lt), taigi pabrango visai nedaug.
Ar kaina atliepia kokybę, kitas klausimas. Pasak vienos Statistikos departamento darbuotojos, pietų komplektas pagal kokybės ir kainos santykį čia „visai neblogas“. Kita vertus, sakė ji, iš dienos pietų ko nors ypatingo ir nesitiki. Tai valgyklinis dienos maistas, ir tiek.

Taigi, derinsimės prie statistinio pietautojo. Iš dienos pietų rinkinio prašome barščių (1,60 Eur), dar jame siūloma plovo su kiauliena ir vištienos kepsnys. Kiaulienos nelabai kas nori, vištienos, perspėja padavėja, teks palaukti ilgiau. Ką gi, vartome įprastąjį valgiaraštį.
Jis – nei per ilgas, nei per trumpas, siūlomi patiekalai įvairūs. Akis užkliūva už troškinio su aviena (7 Eur) ir kepto jūros ešerio (7 Eur) – vis įvairiau. Dar prašome salotų su menkių kepenėlėmis.

Ir ką? Barščiai kaip barščiai, sunku ką nors ir pasakyti. Paprasti, skanūs, pasisotinai ir pamiršai. Salotos su menkių kepenėlėmis iš koto irgi neišverčia. Menkių kepenėlės – riebus produktas, o į salotas dar nepagailėta aliejaus. Būtų geriau, svarstome, jei jo būtų mažiau, kad ir šaukštelis, bet išties kokybiško. Dabar sunkus paprasto aliejaus riebumas paskandino visą galimą salotų gaivumą ir traškesį.
Troškinys su aviena sukėlė diskusiją – pupelės ar bulvės prie mėsytės, ypač kai pastarosios, jeigu senojo derliaus, – jau ant išlikimo ribos. Man skanu ir bulvės, kad ir senos, mėsa buvo minkšta, troškinys sotus.

Ešerys plaukė ilgai
O štai keptas jūrų ešerys suerzino. Tiksliau, ne jis, o aplinkybės. Kur matyta, kad dienos pietų metu nuo patiekalo užsakymo iki jo patiekimo praeitų maždaug 40 minučių? Kai išdėsčiau tai padavėjai, ji mandagiai ir išties maloniai paaiškino, jog patiekalai iš įprasto valgiaraščio ruošiami ilgiau. Bet man niekas nepaaiškino, purkštavau, kad ešerys (kaip toji vištiena iš dienos pietų meniu) keps ilgiau.
Ta pati SD darbuotoja, išklausiusi mano pasipiktinimo pliūpsnį, atsakė, jog tikrai, kartais ilgokai tenka palaukti, net paprašyti, kad aptarnautų greičiau, tai ji girdėjusi ne iš vieno kolegos.
Tiek to tą sugaištą laiką: ešerys buvo iškeptas skaniai, pagal vyraujančias virtuvės madas – natūralaus skonio. Greta – daili krūvelė ryžių, pomidorų, agurkų riekelės, paplėšyta salotų. Šios, galvą galiu guldyti, tikrai buvo salstelėjusios. Matyt, per apsirikimą nuplautos salsvu vandeniu. Bet jei tai virtuvės meistrų išmonė – kažin ar vykusi.

Ne verslo pietums
Klausimas, ar „Kompanija“ tiktų verslo pietums, tarsi ir atsakytas. Tai – dienos pietų vieta, kartais, kaip teko patirti, ne visai skubių.
Vakarais čia kartais tenka matyti užimtus kelis stalelius ar sėdint didesnę kompaniją, – eidami į Žvėryne esančius svečių namus čia nusėda būrelis užsieniečių. Kodėl gi ne – vieta rami, gali sau išlenkti bokaliuką alaus ar taurę vyno. Geriausia tam vieta – staleliai prie lango.
Vyno siūloma gana įvairaus, dominuoja vieno importuotojo gėrimai, kainos nesikandžioja.

Į gerą neina
Vis tik reikėtų pasakyti, kad „Kompanija“, t. y. jos virtuvė, per pastaruosius metus suprastėjo. Ne sykį teko čia užbėgti kokios sriubos (skaniausios, ko gero, yra trintosios iš vegetariško valgiaraščio, nors jis pats labai kuklus – vos trys patiekalai) ar pleptelti prie puodelio kavos, taigi nuomonė ne iš piršto laužta – pavadinimas „gero maisto namai“ tikrovės čia ėmė po truputį neatitikti.
„Kompanijoje“ akivaizdžiai praėjo laikai, kai dienos patiekalo ir patiekalo iš valgiaraščio porcijos dydžiu nesiskyrė – jos buvo vienodai didelės, o pomidorų riekelės salotose buvo be odelių. Gal todėl, svarstau, kad prisipratinę aplinkinių įstaigų valgytojus, sulaukiantys lankytojų ir vakarais, namų savininkai ramiai atsiduso ir apleido patiekalų kokybę.
Bet vėlgi, valgymo džiaugsmo už dienos pietų kainą vargu ar nusipirksi.

Pietūs