Dirbantieji iki išnaktų nepadaro daugiau

Lietuvoje paplitusi užimtumo kultūra: madinga būti darboholiku, darbuotojai gana dažnai vertinami ne pagal laimėjimus, o pagal užimtumą. Tačiau iš tikrųjų iki vėlumos darbe sėdinčių darbuotojų rezultatai nėra įspūdingi. Priešingai – pervargusio žmogaus produktyvumas mažėja, o laikas dažnai švaistomas menkavertėms užduotims.

Tarp vadovų paplitęs įsitikinimas, kad „viskas yra vienodai svarbu“. O juk visi puikiai žinome, kad dėmesio ir laiko neužteks visoms užduotims atlikti. Todėl viena pagrindinių vadovo atsakomybių yra nuolat ir tinkamai pabrėžti prioritetus, tiesiausiu būdu vedančius sutartos strategijos ir išsikeltų tikslų link. Kartais net, atrodytų, nedidelės smulkmenos tampa rimtais barjerais, trukdančiais laiku įvykdyti užduotis ir pasiekti norimų rezultatų.

Planuoti susirinkime

Susirinkimai vyksta dėl skirtingų priežasčių. Tačiau net idėjoms generuoti skirti kūrybininkų susirinkimai turi būti baigiami vykdymo planu.

Planas skirsis priklausomai nuo nagrinėjamo klausimo sudėtingumo ar klausimų kiekio. Tačiau visuomet turi būti atsakyta: kas, ką ir kada padarys ir kam už tai atsiskaitys. Jei susirinkimą baigėte be vykdymo plano, apvogėte save ir savo įmonę. Nebent tai buvo komandos formavimo renginys, kurio tikslas – tiesiog smagiai praleisti laiką.

Protokoluojame patys

Susirinkimo protokolas – jokia naujiena. Vis dėlto praktika rodo, kad jei kiekvienas susirinkimo dalyvis pats pasižymi savo įsipareigojimus, vėliau juos įgyvendina daug dažniau. Neapsigaukite tikėdamiesi, jog iš pažiūros rūpestingai rašantieji įvykdys savo užduotis.

Tyrimai rodo, kad net 60% žmonių per susirinkimus rašo, kad atrodytų, jog klausosi. Todėl susirinkimo pabaigoje kiekvienas turi įvardyti, ką kada padarys ir kam tai perduos. Atsakingas asmuo visų įsipareigojimus užfiksuoja lentelėje, kuri bus saugoma visiems susirinkimo dalyviams prieinamoje vietoje.

Taisyklės

Kuriant kultūrą, kurioje orientuojamasi į suplanuotų tikslų įgyvendinimą, būtina sutarti dėl pagrindinių taisyklių. Pavyzdžiui, komanda sutaria dėl baudų, jei kas nors neatliks sutarto darbo. Taip kolektyvui parodome, jog būtina laikytis įsipareigojimų, taip pat palaikome pareigingiausius, kurie stipriai nusivilia dėl kolegų neatliktų darbų. Kitas svarbus aspektas – tariantis dėl užduoties, suteikti reikiamų įgaliojimų, tai yra kuriuos sprendimus darbuotojas gali priimti pats, dėl ko ir su kuo jam reikia tartis.

Nėra nieko blogiau, nei kiekviename žingsnyje laukti vadovo „palaiminimo“. Galiausiai, kilus problemai, svarbu orientuotis ne į kaltųjų paiešką, o į planą ateičiai. Taip išvengiama kaltinimo kultūros.

Atskaitomybė

Jei žmogus išgirsta idėją, yra 10% tikimybė ją įgyvendinti. Jei žmogus įvardija, kada jis tai padarys, įgyvendinimo tikimybė pakyla iki 40%, o jei jis sutaria, kada ir su kuo aptars, kaip jam sekasi idėją įgyvendinti, tikimybė idėją paversti realybe – jau 95%. Kuriant į tikslų vykdymą orientuotą kultūrą, atskaitomybė ir daugelio nemėgstama kontrolė įgauna visai kitą prasmę.

Juk žinant, kad nuo tavęs priklauso ne tik kolegų, bet ir visos įmonės rezultatai, stiprėja ne tik pastangos, bet ir paties darbo prasmė. Vadovams keliamas nemenkas iššūkis nuolat gauti ir teikti grįžtamąjį ryšį užduočių vykdytojams. Pajutę, kad pats vadovas pamiršta sutartas užduotis, darbuotojai greitai padaro išvadas ir elgiasi atitinkamai.

Komentarai