Šturmų ambasada – Užupyje

Rašyti apie juos taip, kaip tradiciškai VŽ „Savaitgalyje“ rašoma apie naują maitinimo įstaigą – idėja, virtuvė, patiekalai, kainos, investicijos – neįmanoma. Nes jiedu turi įvairiausių istorijų – apie tai, kaip žuvis pati susikuria sau receptą, apie bulves, apie p. Česlovo draugą „litauerį“ Vilių Berbomą ir t. t.
Paklausta, kaip „Šturmų“ restoranas atsidūrė Vilniuje, p. Asta atsidūsta: „Nė nežinau, ką sakyti... Pirmiausia, mums trūko veiklos. Norėjosi daugiau emocijų, norėjosi labiau išnaudoti galimybes, patirtį, kurią sukaupėme dirbdami su žiemą sužvejotomis žuvimi.“ Taigi, dabar abu restoranai – Vilniuje ir Šturmuose, veiks pamainomis: vienas – devynis šaltojo sezono mėnesius, nuo rugsėjo iki birželio pabaigos, kitas – šiltuoju metų laiku.

Virtuvė nesiskirs
Į Šturmus gurmanai atvažiuoja ir iš Vilniaus – dėl virtuvės, vietos, šeimininkų. Paklaustas, koks skirtumas tarp abiejų restoranų virtuvių, p. Česlovas atsako dalykiškai: Vilniuje nėra židinio. Pasak jo, tai esminis skirtumas, nes „Šturmų švyturio“ vizitinė kortelė yra atvira liepsna – žuvys ten kepamos židinyje, ant beržo žarijų. Vilniuje – žuvis ir daržovės kepamos, troškinamos krosnyje, variniuose induose. „Stiprioji mūsų pusė – žuvų ir garnyrų deriniai, o daržovės variniuose induose ir krosnyje kiekvieną dieną pateikia vis naujų atradimų. Mokomės“, – šypsosi p. Česlovas. Pasak jo, pagrindinis skirtumas ir būsiąs maisto gaminimo būdas, o kitkas – šaltieji patiekalai, porcijų dydžiai, kainos – tokie pat, kaip pamaryje. Žinoma, yra ir naujų patiekalų.
40 vietų turinčio restorano valgiaraštis trumpas: žuvienė, du šaltieji užkandžiai, du karštieji patiekalai, du desertai. Žuvienė dviems kainuoja 26 Lt, užkandis dviems – 50–60 Lt, karštasis patiekalas žmogui – 50–100 Lt, priklausomai nuo norimo žuvies gabalo svorio.
Radikaliai nesikeičia ne tik valgiaraštis,  bet ir virtuvės komanda: vietinės „Šturmų“ virtuvės moterys – Marytė, Birutė, Enrika – paeiliui darbuosis Vilniuje.
Lieka teatrališkai atsidusti: tai reiškia, jog žuvis vėl bus be druskos ir pipirų, nes p. Česlovo filosofija tokia: valgydamas žuvį turi atskirti sterką nuo karšio, karšį – nuo ešerio, o druska suvienodina visų skonį. Druskos ir pipirų žuviai užteks tiek, kiek jos bus garnyruose.
Beje, juodųjų pipirų šioje virtuvėje naudojama labai mažai, tik žuvienei, kiti patiekalai aštrinami aitriaisiais čili pipirais.

Bulvės – iš grand cru
Nesikeičia ir virtuvės koncepcija: ji natūrali, ir taškas. Daržovės ir vaisiai daugiausia atsivežti iš Šilutės rajono ūkininkų, žuvys – iš Kuršių marių ir Baltijos. Antai bulves p. Žemaičiai perka iš Rusnės ūkininko Sergejaus, šis jas augina grand cru plotelyje, ir tai rimta, tikina p. Česlovas. Rusnės sala, aiškina jis, turi daug skirtingo dirvožemio lopinių, jos viduryje dirva labai molinga, vanduo susigeria sunkiai, taigi bulvėms auginti ji visai netinkama. O palei Nemuno kraštą – smėlis, daug natūralių trąšų turinčios sąnašos, tai ir yra geriausios p. Sergejaus žemės bulvėms auginti, tame lopinėlyje sodina jų tris veisles. Morkas, kopūstus, svogūnus vežasi iš to paties ūkininko. Kitų daržovių, žalumynų, kasdien perka turguje, tiek, kiek tai dienai reikės.
Dar reiktų paminėti raugintas, marinuotas daržoves ir vaisius. Rauginimas „Šturmų“ virtuvėje – tai kaip tikėjimas. „Rauginimas – sako p. Česlovas, – yra temperatūra, o mes esame temperatūros meistrai. Darėm daug klaidų, kol supratom, kas yra teisingas rauginimas. Lygiai taip pat su žuvimi, – visko buvo, kol pradėjome teisingai vytinti žiobrius.“

Patiekalą kuria žuvis
Pasak p. Česlovo, kiekviena žuvis garnyrą susikuria pati sau. Antai praėjusį antradienį jie „improvizavo“ patiekalą iš 12 kg starkio. Trečiadienį starkio didkepsnis buvo paguldytas į morkų samanas (kad įdomiau skambėtų, juokiasi p. Česlovas), pagardintas krosnyje keptų ankštpipirių juostelėmis, piene virtų ir svieste su česnaku pakepintų pankolių griežiniais, baravykais, viskas sudėta į varinį indą ir 10-čiai minučių – į krosnį.
„Atsidūrusi čia, žuvis, be abejo, atneša mums laimę, bet sykiu prisitraukia sau tinkamiausius produktus. Per septynerius metus, kai esame žuvų versle, išmokome tai pajusti, – sako p. Česlovas. Tuoj pat priduria: – Net ne verslas tai, o gyvenimo būdas – gyvenimas su žuvimi, su žvejais.“ Kaip ir bet kokie artimi santykiai, gyvenimas su žuvimis ir žvejais p. Žemaičius Antai dabar Kuršių marios iš dalies užšalusios, laivai negali į jas išeiti, žvejai – užlipti ant plonyčio ledo. Jūroje pučia bjaurus, stiprus Rytų vėjas, žvejai laukia vėjo iš Vakarų, o sykiu tikisi, kad Rytys pripūs daugiau vandens į marias, o šis sujudins ledus.

„Tada Kalėdoms turėsime žuvų. O jeigu neturėsim... Jau esame išsisukę su parduotuve, tai ir su restoranu kažkaip bus“, – šypsosi p. Asta. Vardindama priežastis, dėl kurių atidarė restoraną Vilniuje, ji paminėjo dar vieną – sukauptą vynų kolekcija. Vynų iš Austrijos ir Vokietijos p. Žemaičiai parsiveža patys, dažniausiai jų gabenimą suderina su atostogomis, kai važiuoja slidinėti.
„Slidinėjimas ir vynų rinkimasis – geriausios mūsų atostogos. Su žuvies šaldymo mašina važiuojame slidinėti ir kartu parsivežame vyno“, – sako p. Česlovas. Vynus jie kaupia penkeri metai, turi 200 kv.m. vyno rūsį, įrengtą buvusio žuvininkystės ūkio ledaunėje.
Puikieji vynai skirti laikyti 10–20 ir daugiau metų, baziniai – vartoti dabar. Magnum (1,5 l talpos) ir dvigubi magnum (3 l) buteliai bus atidaryti po 10 ar 15 metų ir skirti kokiai nors ypatingai žuviai, tokiai, kaip tas 12 kg starkis, taip sutarta su vyndariais.
Asta pasakoja, jog rinkdamiesi vyną, pirmiausia orientavosi į Austrijos ir Vokietijos regionų lyderius, o vėliau „atsirinko pagal dvasią“. Pas tuos, su kuriais liko dirbti, dabar važiuoja kaip pas draugus. „Jie labai džiaugiasi, kad atidarėme naują restoraną, kol įsibėgėsime, atidėjo mokėjimus, pasakę: susimokėsit, kai galėsit, – labai žmogiškai pasižiūrėjo į reikalą. Tokie santykiai yra vertybė, dėl jų verta kurti, gyventi“, – kalba p. Česlovas.

Mažosios Lietuvos ambasada
Kas yra buvęs Šturmuose, užsukę į restoraną Užupyje, nesuabejos, kur pakliuvo, – interjeras čia labai panašus, kai kurios detalės – tos pačios. Paklausti, kas visa tai kūrė, p. Asta ir p. Česlovas rodo vienas į kitą. Paskiau p. Česlovas priduria norintis „į eterį padėkoti“ kraštiečiams: rusniečiams, šilutiškiams – už didžiulę pagalbą kuriant naują erdvę.
Tai laivadirbys Simas Knapkys, jis pastatė p. Žemaičiams kurėną, jo darytos vėtrungės, vėtrungių antgaliai, vėliavos. Kalvis Valdas, apkaustęs kurėną ir Šturmų švyturį, nutapė ir vėtrunges – jis puikus piešėjas. Idalija kryžiuku išsiuvinėjo Prūsijos vėliavą, meistrai iš Klaipėdos statė Šturmuose, padėjo ir čia. Medžio meistras Antanas pagamino daug grožybių.
„Mažosios Lietuvos čia daug“, – dairosi p. Česlovas. Tikrai daug. O kaip koks patriarchas, restorano rūsyje kabo „litauerio“ Viliaus Berbomo atvaizdas. Jis – p. Česlovo ir visos Mažosios Lietuvos didysis draugas – dėl nuoširdžios meilės lietuviams, kadaise gyvenusiems Prūsijos karalystėje.