SEB organinį augimą derins su nenaudojamų lėšų susigrąžinimu

Ar jūs, vieno didžiausių Europoje bankų vadovė, pajutote pokyčius nuo lapkričio 4 d., kai Europos centrinis bankas tapo centrine euro zonos priežiūros institucija?

Tiesą sakant, kol kas ne. Tie pokyčiai tikriausiai priklauso nuo konkrečios šalies. Vienokie jie Baltijos šalyse ar Vokietijoje, kitokie Švedijoje. Galbūt dėl to, kad Švedija nepriklauso euro zonai ir tiesiogiai – šiam priežiūros mechanizmui. Tačiau mes aktyviai su Europos centriniu banku (ECB) bendradarbiaujame.

Kaip apibūdintumėte Baltijos šalių reikšmę SEB grupei? Ar tai vis dar yra strateginė plėtros kryptis, ar jau daugiau vietos rinka?

Jau gana seniai Švedija ir trys Baltijos šalys SEB grupei yra namų rinka. Tai reiškia, kad šiose keturiose rinkose esame universalusis bankas ir dirbame su visais klientais. O už šių šalių sienų dirbame tik su verslo klientais. Turiu omenyje Daniją, Norvegiją, Suomiją ir Vokietiją.

Skandinavijos bankai pasaulyje garsėja kaip itin konservatyvūs ir tai, žinoma, padėjo jums per pastarąją finansų krizę. Tačiau kaip nutiko, kad Švedijoje dabar visi kalba apie NT kainų burbulą? Jo sprogimas atsilieptų ir Baltijos šalims?

Manau, diskusijos, ar yra NT burbulas Švedijos NT sektoriuje, gimė iš to, kad naujų būstų pasiūla, statybų skaičius šalyje buvo labai mažas. Tai susiję ir su didele žmonių migracija į didžiuosius miestus. Taigi dabar tai yra tik Švedijos problema, tačiau žinoma, jei Švedija turėtų problemų, tai galimai atsilieptų ir Baltijos šalims.

Tikriausiai patirties, kaip elgtis šioje situacijoje, semiatės iš Baltijos šalių NT burbulo sprogimo istorijos?

O, taip, puikiai tai (Baltijos šalių NT burbulo sprogimą – VŽ) pamenu. Manau, kad Baltijos šalyse tuo metu (per burbulo sprogimą – VŽ) elgėmės gerai, nes buvome tam pasiruošę. Švedijos bankai daug pamokų, kaip elgtis tokiose situacijose, išmoko dar praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje (1990-ieji laikomi anksčiau buvusio NT kainų burbulo sprogimo metais – VŽ). Tos pamokos – net ir sunkiu metu leisti žmonėms likti gyventi savo įkeistuose bankui namuose, laikytis ilgalaikio, o ne trumpalaikio požiūrio. Ir dabar tie žmonės, kurie turėjo bėdų dėl paskolų išmokėjimo, sėkmingai moka paskolas.

Lietuvoje jau esate rinkos lyderis. Koks kitas jūsų tikslas mūsų šalyje?

Manau, pagrindinis SEB banko tikslas čia yra būti geriausiu banku, žvelgiant iš kliento perspektyvos. Neturime tikslo tik didinti veiklos mastus, žūtbūt būti didžiausiam bankui, tačiau norime būti geriausias bankas. Augti norime kartu su didelėmis ir vidutinio dydžio įmonėmis, taip pat su privačiais klientais. Žinoma, ir toliau ginsime savo, rinkos lyderio, poziciją, tačiau svarbiausias dalykas, kuris mums rūpi, yra klientų pasitenkinimas.

Jūsų konkurentas „Swedbank“ viešai teigia norintis išplėsti savo verslą Baltijos šalyse ir paskolinti daugiau pinigų, bet kol kas nemato paskolų paklausos. Jūsų požiūris toks pats?

ECB atlikti finansinio atsparumo galimiems sukrėtimams tyrimai parodė, kad turime daug ir pakankamai kapitalo, jog galėtume skolinti daugiau. Tačiau, žinoma, tam turi būti paklausa. Pozityvu tai, kad Baltijos šalys vis dar rodo ekonominį augimą, priešingai nei kai kurios euro zonos šalys.

Bet ar jaučiate, kad su tuo ekonominiu augimu atsigautų ir paskolų paklausa?

Nedidelį paskolų paklausos atsigavimą matėme, bet, žinoma, kol kas jis nebuvo didelis. Tačiau ir kitose šalyse jis nedidelis, nes žmonės susirūpinę, kad kai kurios euro zonos šalys balansuoja ant recesijos slenksčio. Esame lėtesnio ekonominio augimo fazės. Kaip bankas turime atsižvelgti į makroekonominį paveikslą, negalime elgtis kitaip, nei diktuoja rinkos sąlygos.

Ar pajutote neigiamų Rusijos ir Ukrainos konflikto padarinių?

Esame ekonomikos dalis ir, žinoma, yra sektorių, kuriuos labiau paveikė Rusijos sankcijos, yra ir tokių, kuriuos mažiau. Tačiau tikiu, kad pasekmės bus laikinos. Juo labiau kad dalis eksporto buvo nukreipta į kitas šalis. Daugiau padarinių jaustųsi, jei sankcijos užsitęstų.

Ar Baltijos šalyse planuojate kokių įsigijimų, susijungimų?

SEB daugiausia renkasi organinį augimo būdą ir mano, kad jis yra geriausias. Dideli įsigijimai šiame regione jau buvo įgyvendinti prieš daugelį metų. Šiaip jau bankui įsigyti kitą banką nėra paprasta, todėl renkamės organinį augimą.

Tai reiškia, kad parduodamo 1,6 mlrd. Lt vertės „Snoro“ paskolų portfelio pirkti taip pat neketinate?

Galiu pasikartoti, kad norime augti organiškai. Be to, šiuo metu turime labai gerą ir sveiką paskolų portfelį.

Nesibaiminate, kad bankų konkurencija Baltijos šalyse išaugs čia atėjus, pavyzdžiui, šia rinka besidominčiam „Deutsche Bank“ ar kokiam kitam stambiam užsienio bankui?

Manau, čia esame labai stiprus bankas, be to, čia esame jau gana seniai ir stipriai įsitvirtinę. Žinoma, konkurencija yra sveika ir skatina tobulėti, tačiau nereikia pamiršti, kad Baltijos šalys yra labai maža rinka su dideliu skaičiumi mažų įmonių, su kuriomis turi palaikyti artimus ryšius.

Kaip manote, kodėl kartais dėl nepasiteisinusių gandų prie Lietuvos bankų skyrių išsirikiuoja eilės žmonių, norinčių atsiimti pinigus? Kaip to išvengti?

Manau, bankams svarbiausia yra pasitikėjimas. Tai reiškia, kad bankas turi bendrauti, palaikyti ryšį su savo klientais ir būti kuo skaidresnis. Tai savotiška partnerystė su klientais. Esame tikrai skaidrūs ir atviri kalbėdami apie savo finansinę būklę, darbo principus. O tokie dalykai, kaip draudiminių lėšų mokėjimas buvusiems žlugusio „Snoro“ klientams per mūsų banką, parodo, kad mumis čia pasitikima.

Gali bankams nustatyti griežčiausius reikalavimus, tačiau jie patys renkasi, kiek būti atviriems savo klientams. Mes norime būti kuo atviresni ir tai, tikiu, padeda išvengti tokių situacijų, kurias paminėjote. Žmonės turėtų nepamiršti, kad į Baltijos šalis atėjome ilgam ir mūsų požiūris yra ilgalaikis. Tai nemaža dalimi yra dėl to, kad Wallenbergų šeima jau penkias kartas yra didžiausi mūsų akcininkai ir nori jais išlikti dar bent tiek pat. Manau, tas ilgalaikis požiūris, kuriuo vadovaujasi mūsų akcininkai, leido mums per krizę Baltijos šalyse elgtis kitaip, nei kiti. Žinoma, yra problemų, kurios nuo pat krizės dar nėra išspręstos, tačiau tikiu, kad ilgu laikotarpiu su nesklandumais bus susitvarkyta.

Ar Wallenbergų šeima aktyviai dalyvauja SEB grupei priimant sprendimus dėl veiklos Baltijos šalyse?

Taip, jie dalyvauja banko veikloje kaip pagrindiniai akcininkai (per įmonę „Investor AB“ – VŽ), be to, Marcusas Wallenbergas yra mūsų grupės valdybos pirmininkas.

Ar tai, kad Lietuva nuo kitų metų taps euro zonos nare, ką nors keičia SEB grupės strategijoje?

Nuo sausio 1-osios didiesiems trims Baltijos šalių bankams bus taikomas ECB priežiūros mechanizmas, o mums – ne. Taigi situacija Švedijoje ir čia kiek skirsis, tačiau nemanau, kad dėl to gali kilti nesklandumų. Kalbant apie eurą, matėme perėjimą prie jo Estijoje ir Latvijoje, tikiu, kad ir Lietuvoje viskas bus gerai.

Kas atsitiko, kad šiais metais Lietuvos SEB bankas pirmą kartą nuo 1999 m. nusprendė akcininkams išmokėti dividendų (103,6 mln. Lt)?

Tam buvo praktinių sumetimų. Švedijos SEB bankas antrinius savo bankus nori valdyti efektyviai ir būti tikras, kad šalyse, kuriose veikia, bankai kapitalo turi pakankamai. Tačiau kapitalo dydis nėra siekiamybė. Nenorime turėti kapitalo, kurio mums nereikia, kurio nepanaudojame. Todėl taip, per daugelį metų pirmą kartą išsimokėjome dividendų. Juk per krizę Lietuvoje investavome nemažai kapitalo. Todėl natūralu, kad tai, ko dabar nenaudojame, norime susigrąžinti.

Gal esate susiskaičiavę, kuri suma didesnė – ta, kurią iš viso jau investavote Baltijos šalyse, ar ta, kurią jau susigrąžinote?

Tikriausiai esame investavę kur kas daugiau, nei susigrąžinome. Bet skaičiuoti dar anksti, nes čia esame atėję ilgam laikui ir tikiu, kad ilgu laikotarpiu tai bus labai gera investicija.

Bet reikia suprasti, kad jei pradėjote mokėti dividendus, pradedate lėšų susigrąžinimo procesą?

Taip, bet tai užtruks ilgą laiką.

Ką manote apie „Swedbank“ būsto paskolų palūkanų skandalą? T. y. banko norą kartu su euro įvedimu kelti palūkanas būsto paskolas litais turintiems asmenims ir vėlesnį šio pasiryžimo atsisakymą? Ar būsto paskolų lygis Lietuvoje iš tiesų per žemas, kad reikėtų tai daryti?

Galiu pasakyti tik tiek, kad banko požiūris turi būti ilgalaikis. Negali vieną dieną atsibusti ir staiga pakelti palūkanas, o kitą – jau mažinti. Klientai turi būti tam pasiruošę. Viskas turi būti iš anksto numatyta sutartimis. Sunku spręsti, ar būsto paskolų palūkanos Baltijos šalyse yra per mažos, aš manau, kad jų lygis yra konkurencingas ir prilygsta Švedijos lygiui.

Ką atsakytumėte kritikams, teigiantiems, kad bankai Lietuvoje labiau linkę uždirbti ne iš skolinimo, bet iš komisinių mokesčių?

Nemanau, kad komisiniai mokesčiai yra negerai. Pavyzdžiui, mūsų grupė iš komisinių mokesčių iš tiesų uždirba daugiau nei iš skolinimo, nes neturime išpūsto balanso. Tai natūralu, nes esame universalus bankas, per mus atliekama daug kasdienių operacijų.

Ar esate tam tikros nuomonės, kada Europoje pradės kilti bazinės palūkanų normos?

Šiuo metu visi susirūpinę beveik nulį siekiančiomis palūkanomis, infliacijos nebuvimu ir nedideliu ekonomikos augimu Europoje. O akcijų kainos biržose šturmuoja viršūnes. Tai man kelia nerimą. Tikėtina, kad prie tų rekordinių akcijų kainų prisidėjo lėšos, įlietos centrinių bankų ekonomikai skatinti. Kad ir kaip ten būtų, tai nauja ekonominė teritorija, neaprašyta ekonominiuose vadovėliuose. Niekas nežino, kaip toliau elgtis, nes tokios situacijos dar nebuvo. Manau, prireiks laiko, kol Europa išspręs visas tas problemas, kol išsiurbs tą perteklinį likvidumą. Taigi palūkanų augimas Europoje priklausys nuo to, kaip pavyks susidoroti su visomis problemomis.

Straipsnis lapkričio 21 d. publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“.