„Scandagra Group“: agroverslo ateitis priklauso nuo trijų esminių elementų

Daugelis dar nustemba, kad stambiuose Lietuvos ūkiuose karves prižiūri ir melžia robotai, o technikos operatoriai pradeda mokytis, kaip valdyti visiškai autonominius traktorius. Bet tai – jau realybė: dirbtinio intelekto technologijos keičia ir toliau keis žemės ūkį. Vis dėlto sektoriaus pažangos kelias artimiausioje ateityje bus pažymėtas veikiau ne įspūdingu inovacijų šuoliu, o nuosekliomis pastangomis ir išmanymu. Lietuva ateityje dar tikrai gali gerinti savo žemės ūkio efektyvumo ir derlingumo rodiklius, net dviženkliais skaičiais.

Šalies agroverslas veikia globalioje rinkoje. Jei dar kas mąsto kitaip, ateityje turės daug rūpesčių, sako Julius Puodžiuvelis, „Scandagra Group“ vadovas. Lietuvoje užauginti grūdai pasiekia tolimą Meksiką, Indoneziją ar Afrikos valstybes – svarbu pripažinti bei suprasti pirkėjų prioritetus ir nuolat ieškoti būdų, kaip įtvirtinti savo konkurencinį pranašumą, pasinaudoti aplinkybėmis, kurios kasmet – vis kitokios.

Globalioje grūdų rinkoje Lietuva yra vertinama dėl maistinių kviečių. Šios kultūros plotai Lietuvoje sudaro beveik 1 mln. hektarų – t. y. daugiau negu pusę Lietuvos laukų. Tai suteikia galimybių mūsų šaliai rimtai konkuruoti su JAV, Kanada, Australija, Rusija, Ukraina ir kitomis daug didesnėmis valstybėmis. Anot pašnekovo, lietuviškų grūdų kokybė nesiskiria nuo vokiškų, tačiau kaina yra truputį mažesnė. Dėl to akivaizdu, jog Lietuvos sėkmės receptas yra paprastas – aukšta kokybė už gerą kainą. Tad ateities klausimas aiškus – kaip išlaikyti ir sustiprinti šį pranašumą dar labiau?

„Žemės ūkio technikos parkai stambiuose šalies ūkiuose leidžia suprasti, kad lietuviai jau seniai atrado garsiausius ir pažangiausius gamintojus. Tačiau kuo toliau, tuo labiau bus svarbus ne padargų dydis, galia ar kiti techniniai parametrai, ties kuriais ilgą laiką buvo susikoncentravę daugelis ūkininkų, bet gebėjimas tuos pajėgumus tinkamai įveiklinti, analizuoti duomenis, jais grįsti ūkio valdymo sprendimus“, – sako J. Puodžiuvelis.

Pasak jo, Lietuvoje to dar trūksta, kai gretimų šalių, tokių kaip Danijos, Švedijos ir kitų, ūkininkai pasitelkia duomenis ir kitus analitikos sprendimus, kad derliaus prieaugį kasmet vis didintų, kartais net ir keliolika procentų.

Ateities kartelė tik didės

Per nepilną dešimtmetį, maždaug nuo 2006 iki 2015 metų, Lietuvoje užauginamų grūdų kiekis nuo 3 mln. tonų padidėjo iki 7–8 mln. tonų, o sąnaudos sumažėjo. Kitaip tariant, prireikė mažiau negu dešimties sezonų, kad grūdų augintojų rezultatai padvigubėtų. „Pripažinkime, kad bet kuriame versle toks rezultatas būtų įvertintas kaip puikus pasiekimas. Bet dabar kyla natūralus klausimas, ar įmanoma kartelę kilstelėti dar aukščiau?“, – analizuoja „Scandagra Group“ vadovas.

Pasak eksperto, tai ne tik įmanoma, bet ir būtina. „Kitaip mažės mūsų konkurencinis pranašumas pasaulinėje rinkoje. Be to, auga ir vidiniai rinkos poreikiai, kuriuos taip pat verta įvertinti. Šiandien lietuviams kaip savo srities čempionai atrodo britų ar danų ūkininkai, kuliantys po 15 tonų kviečių iš hektaro. Be abejo, šiose šalyse žiemos švelnesnės negu Lietuvoje, bet tikrasis jų sėkmės raktas – investicijos į konkurencingumo didinimą. Jie suvokia, kad didesnę savikainą galima atsverti gerinant žemės, kapitalo, darbo ir kitus produktyvumo rodiklius. Paprastai tariant, įdarbindami pažangą ir žinias danai ir britai randa sprendimų, kaip sumažinti sąnaudas, bet užauginti didesnį derlių“, – sako J. Puodžiuvelis.

Visi, dirbantys žemės ūkyje, žino, kad šiame sektoriuje suklysti galima tik vieną kartą per metus, o klaidos ištaisymo reikia laukti visą sezoną – tai neretai brangiai kainuoja, sako „Scandagra Group“ vadovas. Vis tik, pasak jo, mūsų ūkininkai turi visas sąlygas sėkmingai pritaikyti ateities sėkmės formulę Lietuvoje.

Trijų elementų formulė

Pirmas pelningo ir konkurencingo ūkio elementas, pasak eksperto, yra investicijos į žinias ir kompetencijas. Šios investicijos nenumarins sausra, jos neveiks trąšų kainos ir kiti rinkos pokyčiai. Geras savo srities išmanymas, domėjimasis rinkos naujienomis, gebėjimas nuolat prisitaikyti prie pokyčių, atvirumas naujoms technologijoms – būtent tai skiria klestintį ūkininką nuo vidutinio. Užsienio pavyzdžiai rodo, kad vien tinkama duomenų analizė ir taiklios išvados ūkiui gali pridėti dešimtadalį pajamų, teisingi komerciniai sprendimai – dar daugiau.

„Šiuolaikinė žemės ūkio technika, kurią matome ir Lietuvos laukuose, duomenis tiesiog siurbia iš kiekvieno nuvažiuoto metro. O kur dar dronų ir palydovinio ryšio technologijų galimybės. Agronomui tai – nesibaigiančios galimybės taikyti savo žinias ir patirtį, nes realiu laiku jis gali matyti augalų lapų charakteristikas, biomasę, piktžoles ir t. t. Tada galima šiuos duomenis lyginti su kritulių stotelių rodikliais, trąšų ir augalų apsaugos priemonių naudojimo modeliais. Tai sukuria išlyginamojo tręšimo galimybes, siūlo kitus racionalius, resursus taupančius sprendimus“, – pavyzdžius vardija J. Puodžiuvelis.

Antras elementas, „Scandagra Group“ vadovo teigimu, turintis didžiausią potencialą iš visų, yra sėkla. Selekcijos srityje dirbantys didžiausi pasaulio koncernai investuoja milijardus eurų, kad grūdinių kultūrų sėkla būtų atsparesnė klimato kaitai, o derlingumas – didesnis. Mokslininkų nuveiktų darbų mastą ir intensyvumą galima prilyginti pažangai, kurią pasiekė pasaulis, siekdamas iššifruoti COVID-19 ligą sukeliančio viruso genomą ir sparčiau kurti vakcinas.

„Šiandien dar tik spėliojame, kokių nuostolių Lietuvos ūkininkams atneš šių metų sausra, bet jie bus akivaizdūs. Savo ruožtu sertifikuota sėkla galėjo tapti atsaku į stichijos iššūkius. Tačiau kol kas Lietuvoje sertifikuota sėkla sudaro vos 15 proc. grūdų, ankštinių augalų ir rapsų sėklos. Lyginant, kaip sparčiai šioje srityje į priekį juda skandinavai ar britai, Baltijos šalys atrodo tarsi autsaiderės“, – pastebi J. Puodžiuvelis. Tiesa, pasak eksperto, mūsų regionui nepalanku tai, kad maža rinka yra ne prioritetas didžiosioms žemės ūkio technologijų bendrovėms, užsiimančioms selekcija. Vis dėlto J. Puodžiuvelis įsitikinęs, jog postūmį gali duoti ir patys ūkininkai, drąsiau rinkdamiesi sertifikuotas sėklas.

Trečia pažangos dedamoji, žinoma, yra technika – gamintojai nuolat mąsto, kur dar bent vienu procentu patobulinti gamybą, palengvinti darbą operatoriui, geriau prisitaikyti prie geografinių sąlygų. Akivaizdu, kad ūkininkai tai vertina – kartais mūsų šalies ūkių parkuose matome technikos netgi daugiau negu reikia, kitaip tariant, dalis pajėgumų yra neišnaudojama. Šioje srityje investicijų riba pasiekiama tada, kai kiekvienas papildomai į techniką investuotas euras atneša vis mažiau naudos. Kita vertus, didžioji dalis ūkių Lietuvoje šios ribos dar nėra pasiekę.

Apibendrinant, 50 proc. derlingumo augimas iš vieno hektaro žieminių kviečių – tikrai ne utopija, kai dabar produktyviausi Lietuvos ūkiai kulia po 10 tonų iš hektaro. Trečdalį prieaugio galėtų lemti žinios ir darbas su duomenimis, dar tiek pat – moderni agrotechnika, o trečdalį ar net daugiau – sėklos pasirinkimas. Pasak J. Puodžiuvelio, biotechnologijų raida selekcijos srityje yra ir atsakymas, kaip šalies žemės ūkis gali prisitaikyti prie klimato pokyčių ir judėti Europos Sąjungos žaliojo kurso kryptimi.