Nieko dramatiško, premjere

Taip, ekonomika stebuklingai auga, ir tuo reikia džiaugtis. Galima negadinti gerai veikiančio daikto. Jeigu... 

Jeigu gynybai nereikėtų lėšų.

Deja, apie verslo konkurencingumo didinimą kol kas tik kalbama, o realių darbų nėra. Pavyzdžiui, eksportui skatinti šiais metais yra numatyta 0,6 mln. Eur ES lėšų – skaičiuojant vidutiniška ir į parodas nuvykti skiriant po 6.000 Eur, užtektų 100 įmonių. Daugiau negu kuklu.  

Įdomu, ar taip pat galvojo, pavyzdžiui, Vokietijos politikai, nesiėmę permainų. Ir jeigu mokytis geriau iš svetimų klaidų, gal paklausykime, ką šios šalies politikams dabar kalba ekonomistai.

O jie nedaugžodžiauja: norint atgaivinti ekonomiką, reikia reformų – milžiniškų reformų. Tokių, apie kokias Lietuvoje dabar net prasižioti būtų tolygu pasirašyti politikui mirties nuosprendį. Tačiau to prireiks, jeigu valdantieji toliau nerūpestingai plauks ant sėkmės bangos.

Pavyzdžiui, jei nenorėsime, kad didelę dalį Lietuvos gyventojų sudarytų imigrantai, teks ilginti pensinį amžių. Vokietijoje tai 67 metai.

Beje, danai irgi kalba, kad reikėtų apsvarstyti galimybę automatiškai koreguoti pensinį amžių – pagal gyvenimo trukmę. Jų nuomone, tokia diskusija aktuali. Gyveni ilgiau – turi ir ilgiau dirbti.

Dar Vokietijos ekspertai beda pirštu, kad reikėtų riboti ankstyvą išėjimą į pensiją, nesulaukus pensinio amžiaus, nes tuo naudojamasi pernelyg dažnai. Lietuvoje – tokios pat tendencijos. „Sodra“ praneša, kad vyresni gyventojai, kurie nebenori dirbti arba tiesiog negali susirasti darbo, eina į išankstinę pensiją. Tad išankstinės pensijos gavėjų daugėja.

Arba – girnomis ant verslo kojų tapusi biurokratija. Kiek kalbėta, kad valstybės paslaugų skaitmeninimas turėtų išlaisvinti dalį iš biudžeto apmokamų darbuotojų. Bet taip nėra. Ir vargu ar kas tikisi, kad, nemažinant finansavimo, institucijos savo noru atsisakys dalies funkcijų. Gal tik dėl akių. Juk administracinės naštos mažinimo politika, kurios sutaupomus verslui milijonus kartkartėmis suskaičiuodavo Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kaip apnuogino „Teltonikos“ ir kitų įmonių pavyzdys, biurokratijos nė kiek nesumažino. Gal netgi atvirkščiai.

Ne vienos įmonės vadovas klausia: kodėl, esant krizinėms situacijoms, įmonės gali apsikarpyti kaštus ir išlaidas sumažinti dešimtadaliu ar daugiau, o Vyriausybė, ieškodama daugiau pinigų gynybai, pirmiausia svarsto, kaip 1% ar 2% padidinti pelno mokestį? Ir jokiu būdu nenori pasimatuoti taupymo priemonių pati.

Ar užsibrėžus iš kur nors paimti gynybai būtinus 12 mlrd. Eur, paskui nesusigriebsime, kad pusėtinų reformų nebeužtenka ir, kaip vokiečiams, reikia radikalių. Geriau būtų tokio laiko nesulaukti.  

Vokietijos valdančiuosius ekonomistai įspėja – jeigu reformos bus nedidelės, nieko novatoriško ir ilgalaikio nereikia tikėtis. Tad po rinkimų šios šalies verslo bendruomenė ragina greitai suformuoti vyriausybę ir pakeisti kursą iš esmės.

„Vokietijos ekonomikai reikia naujos federalinės vyriausybės, galinčios labai greitai imtis veiksmų su stabilia dauguma demokratiniame centre“, – sako Peteris Leibingeris, Vokietijos pramonės federacijos vadovas.

Pasak jo, sprendimų ir veiksmų, susijusių su daugeliu ekonomikai gyvybiškai svarbių klausimų, tokių kaip biurokratijos mažinimas, vyriausybės investicijos, energijos tiekimas ir saugumo politika, sprendimai turi būti spartesni.

Nes kuo ilgiau išlieka neapibrėžtumas, tuo daugiau įmonių ir vartotojų dvejoja investuoti ir pirkti, ekonomika stagnuoja, o šalis – silpnėja.

Dabar Vokietijai, net sumažinus valstybės išlaidas ir apribojus biurokratiją, netgi nusprendus ilginti pensinį amžių, to nebepakaks norint išlipti iš duobės. Teks skolintis.

Ir jeigu skola paskatins ekonomikos augimą ir geopolitinį saugumą – nes bus daugiau investuojama į karinę ginkluotę, – tai bus efektyviai investuoti pinigai.

Labai nesinorėtų, kad ir Lietuva patektų į tokią padėtį, kai net drastiškų sprendimų nepakaks.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)