Seimo dovana valdininkams
Kai Vyriausybė sausį pritarė siūlymui reformuoti valstybės tarnybą, premjeras Saulius Skvernelis tikino, kad po reformos valstybės tarnyba taps mažesnė (?), bet kur kas efektyvesnė. Joje esą dirbs kompetentingi specialistai, kurie gaus geresnį darbo užmokestį. Projekte buvo numatyta, kad bus atsisakoma visų priemokų bei priedų ir liks tik priemoka už pavadavimą ir už tarnybos stažą, taip pat žadėta atsisakyti valstybės tarnautojų privalomo mokymo valstybės lėšomis ir kt.
Tai, kam po beveik penkių mėnesių svarstymo penktadienį pritarė Seimo nariai, jokia esmingesne reforma valstybės tarnyboje vadinti negalima. Jei būtų atlikti tik kosmetiniai pakeitimai, dar galima būtų sakyti, kad įvykdyta tik reformos imitacija. Tačiau pasistūmėta platesniu valdininkijai suteikiamų privilegijų keliu.
Pvz., vadinamojo valstybės tarnautojų rezervo Seimas neleido atsisakyti. Ir tai – tik žiedeliai, toliau – gražiau. Darbo kodekse (DK) numatyta, kad paprastai darbuotojams suteikiama 20 darbo dienų kasmetinių atostogų. Primename: ir premjeras, ir Eimutis Misiūnas, vidaus reikalų ministras, žadėjo valstybės tarnautojų darbo sąlygas priartinti prie naujo DK. Ir ką turime dabar? Seimas nusprendė, kad tarnautojai turi atostogauti ilgiau. Matyt, jie kitaip nei visi kiti darbuotojai pluša ir dėl to smarkiai pervargsta. Todėl jiems suteikiamos 22 darbo dienų kasmetinės minimalios atostogos. Už kiekvienų 5 metų tarnybos stažą – dar po 3 dienas kasmet. Tad, paplušėjęs, pvz., 10 metų paprastas darbuotojas turėtų 23 dienas atostogų (20+3), o „persidirbęs“ valdininkas – 28, kuo toliau – tuo daugiau.
Pasirodo, valstybės tarnautojai dar „per mažai“ motyvuojami. Žadėta atsakyti visokių priemokų ir priedų? Seimas mano kitaip, todėl įtvirtino galimybę įstaigų vadovams skatinti savo darbuotojus ir skirti jiems premijas – iki 5 vidutinių jų darbo užmokesčių dydžio.
Numota ranka ir į Vyriausybės siūlymą atsisakyti valstybės tarnautojų privalomo mokymo valstybės lėšomis. Seimas pritarė pasiūlymui įpareigoti valstybę iš biudžeto finansuoti visų valdininkų mokymus ir kvalifikacijos kėlimą. Taip politikai atmetė pasiūlymus numatyti, kad ir patys tarnautojai turėtų pasirūpinti savo gebėjimais.
Įteisinta privilegija itin smagi – žinant politikų ir valdininkų trauką tolimiems, egzotiškiems ir šiltiems kraštams, galima numanyti, kur jie keliaus „mokytis“. Už valstybės lėšas. Pakanka prisiminti, kaip prieš keletą metų grupė „iškilių“ valstybės tarnautojų vyko mokytis valstybės valdymo į Naująją Zelandiją. O juk, ko gero, dar ne visuose žemynuose ir toli gražu ne visose šalyse „mokytasi“. Rezervo dar yra. Gal todėl ir neturėtų stebinti kadaise atlikta jaunimo apklausa, kurioje paaiškėjo, kad daugumos svajonė – dirbti valdininku.
Šiuo metu valstybės tarnyboje dirba apie 52.000 žmonių. Tą patį minėtą šių metų sausį p. Misiūnas žadėjo, kad ateityje valdininkų skaičius turėtų mažėti, o likusiųjų atlyginimai – didėti.
VŽ nuomone, stebint kuo virsta kai kurie pažangesni mėginimai keisti vieną ar kitą sritį, nebesinori tikėti jokiais pažadais. Išsaugotos ir dar pagražintos valdininkų rojaus sąlygos tik sustiprina abejones pertvarkų tikslais.
