Septynios mirtinos darbdavio nuodėmės

Nesąžiningas atlygis

Parodykit žmogų, kuris mano, jog už savo darbą gauna per daug pinigų, ir jį iškart galima rėminti į gintaro konstrukciją bei vežioti po „jomarkus“ ir miestų šventes kaip vienintelį savo rūšies egzempliorių. Nelaimei, o gal ir laimei, žmonės, pasirodo, dažniau išgyvena ne todėl, kad gauna mažai, bet kad kiti nepagrįstai gauna daugiau.

Atlyginimų visiems nesukiši po vienoda kepure. Nebent toje bendrovėje visi absoliučiai vienodai dirbtų absoliučiai vienodą darbą ir būtų tokių pačių gebėjimų, kas įmanoma nebent mokslinės fantastikos romanuose. Uždarbių lentelės irgi neiškabinsi viešai kur nors skelbimų lentoje. Gali kilti dar didesnis erzelis: buvę draugai taps pažįstamais, pažįstami priešais, o priešai viešai darys vienas kitam charakirius šalia tos pačios skelbimų lentos.

Išeitis – akcentuoti mažiau matomas atlygio puses: kvalifikacijos kėlimą, lankstų darbo grafiką, biuro patrauklumą, karjeros galimybes, sėkmių akcentavimą ir šventimą, žodžiu, kutenti padus ir pažastis tol, kol darbuotojas užsimiršta palaimingame krizenime.

Nepakankamas įvertinimas

Čia tik vaikiškose pasakose darbuotojas gauna algą ir laimingas eina sau švilpaudamas. Nūdienos žmogus yra jautrus, jis mėgsta gerą žodį, o dar labiau dievina, jeigu pastebimos jo pastangos. Tačiau jeigu jam atrodo, kad į jo devynis prakaitus visiems nusispjauti taip, kaip buvo spjaudomasi iki istorinio materializmo, tai netrukus ims atsiliepti bendrovės produktyvumui.

Yra daugybė būdų išvengti šios nuodėmės. Vienas originaliausių – „Facebook“, kuris metai iš metų skelbiamas geidžiamiausiu darbdaviu, toleruojamos „laimės valandos“ nuo penktadienio popietės. Laimės valandos? Kaip kokiam bare? Visiškai teisingai. Tiesiog šiuo gestu Markas Zuckerbergas tarsi kreipiasi į tave ir sako „Kolega „fesibukiški“, mes tavimi pasitikime taip, kad žinome, jog esi pakankamai protingas ir pats nuspręsi, kiek ir kaip gali atsigerti. Kadangi esi pats protingiausias, labiausiai subrendęs ir atsakingas“.

Niekas nesako, kad būtinai reikia apstatyti kiekvieną darbo stalą dekanteriais ir bokalais. Tačiau sako, kad būdų parodyti įvertinimą ir pasitikėjimą yra daugybė, reikia tik neužmiršti, jog žmogus, kuriam įvertinimas augina sparną po viena mente, o pasitikėjimas – po kita, gali ir pakilti, ir netgi paskraidyti.

Bendravimo stoka

Gali susidaryti įspūdis, kad užtenka generaliniam direktoriui prisiminti visų darbuotojų vardus bei gimtadienius, įmonės vakarėlyje pašokdinti buhalterę, kurios niekas nešokdino nuo praėjusio biudžetinio šimtmečio, o kiekvieną rytą pradėti nuo bičiuliško elektroninio laiško „Sveikas, pirmadieni, ką gi mums smagaus atnešei?“.

Tikrovėje nereikia nei šokti mokytis, nei įsimintinų datų kalti, nei elektroninį paštą „spaminti“. Bendravimas yra paprasčiausia „partnerystė tarp darbdavio ir darbuotojo, be kurios nieko nebus“. Arba bent jau taip sako „Telia“ žmogiškų išteklių vadovas Ramūnas Bagdonas. Ir papildo, jog netgi pramoninės revoliucijos laikais tai jau buvo suvokiama kaip atviras vienas kitą gerbiančių pašnekovų pokalbis. Ir ne tik jis. Ir nuolatinis, o ne tik tada, kai reikia paskelbti etatų karpymą ar prekės ženklo atnaujinimą. Ir prideda, kad šis poreikis universalus žmogaus prigimčiai, tik naujoji karta dar greičiau reaguoja į jo stygių.

O dar kiti specai primena, kad būtent dėl bendravimo stokos kompanijos nepasinaudoja pačiais geriausiais ir gausiausiais savo prekės ženklo ambasadoriais – darbuotojais. Ir vietoje to pildo visokiausio plauko nuomonių lyderių kišenes.

Favoritizmas

Atsiverskit mūsiškų portalų skaitytojų ašaromis ir krauju parašytas rubrikas, ir į akis skaudžiai įsirėš amžinas skundas, jog šioje šalyje viskas įmanoma tik per pažintis. Todėl jie, skaitytojai, ir emigruoja, todėl jie čia ir nesiruošia grįžti, viskas blogai, valdžioje vagys, ar už tokią kovojome, nu?

Bet ne viską čia reikia matuoti tik nacionaliniu entuziazmu skųstis.

Nėra labiau nekenčiamo žmogaus bet kuriame kolektyve, kuris pažįsta valdžią, pažįsta ją tiek intymiai, kad kaip tie paukščiai iš šv. Pranciškaus pamokslo, anei sėja, anei pjauna, o vis tiek laimingi ir prakutę. Ir, savaime suprantama, ši šventa neapykanta netrukus bus perkelta į pačią valdžią.

Todėl noras pasirinkti savo numylėtinius ir lepūnėlius gal ir tinkamas Balio Sruogos aprašytame Štuthofo lageryje, tačiau turi būti ugnimi išdegintas ir kalaviju iškapotas iš bet kokios save gerbiančios įmonės repertuaro. Negalit ištverti be favoritų? Įslaptinkite juos taip konspiraciškai, kaip joks nelegalaus agentų tinklo kontrolierius nėra įslaptinęs saviškių. Kad niekas apie tai nesužinotų. O dar geriau – favoritus palikti privačiam ir šeimyniniam gyvenimui.

Mikrovadyba

Ar teko kada nors jausti viršininko šnopavimą per petį, kai jis krutindamas lūpas sekė, ką rašai kompiuterio monitoriuje, taisė kiekvieną kablelį, o po to ir linksniavimą bei asmenavimą? Kontroliavo kiekvieną skambutį? Domėjosi, kokios spalvos buvo kliento kelnės susitikimo metu ir ar taviškės su jomis nedisonavo? Ir kaip tai tave atvedė iš pradžių pas psichoterapeutą, o po to – pas darbdavio konkurentą?

Tikras vadovas ne tik kad nebijo viską patikėti darbuotojams, jis nesibaimina ir skatinti visiškai netikėtas sprendimų paieškas. Sakykim, dar vienas iš tų pačių svajonių darbdavių „Apple“ vietoje to, kad sukurtų vieną stiprią komandą kokiai nors problemai išlukštenti, suburia porą, duoda jiems užduotį ir visiškai nesikiša į patį procesą. Tik laukia, kuri atneš pirma, ir kuri – geresnį sprendimą.

O jau pačios komandos nusprendžia, kokius susitikimus skirs detalėms „masažuoti“, o kuriuos –beprotiškiems apsišaudymams beprotiškiausiomis idėjomis.

Erdvės karjerai stoka

„Google“ žmogiškųjų resursų vadas Laszlo Bockas šią nuodėmę priskiria dažno vadovo nesusipažinimui su kadrų kokybės svarba. Absoliuti dauguma vadovų ateina iš sričių, kuriuose svarbiausia procesai, finansai, rinkos, o ne žmonės. Ir jiems, pasiekusiems aukščiausią poziciją, kažkaip nešauna galvon, kad žmones pirmyn varo ne tik atlygis, bet ir tokia savirealizacija kaip galimybė tai daryti aukštesniame karjeros kopėčių laiptelyje.

Vienas iš „Google“ projekto „Oxygen“ pratimų buvo ne tik moksliškai klausinėti žmonių apie tai, ar jie laimingi naujame biure, bet ir kokie vadybininkai ar vadovai geriau išsprendžia problemas, ir dėl kokių savybių jiems geriau sekasi tai daryti. O jau tada plačiai atverti vartus žmonėms, kurie labiausiai tinka problemoms, o problemos labiausiai tinka jiems.

Vienintelė bėda – surasti idealą tarp norimos erdvės žmogui ir siekiamos vietos bendrovėje. Tai kartais primena nesibaigiantį adatos ieškojimą šieno kupetoje tamsią naktį. Bet juk niekas nesakė, kad išvengti nuodėmės bus lengva.

Mažas sraigtas didelėje mašinoje

Seniau, ir ypač Lietuvoje, tai būtų buvus ne nuodėmė, o dorybė. Ištisos kartos augo mokomos neišsišokti, žodis – sidabras, tylėjimas – auksas, žemiau žolės, tyliau vandens, kitaip tariant – puikiai jautėsi maža detale, kuriai svarbiausia – nestipriai pagirgždėti nepiktinant mažulėlių.

Dėkuidie, laikai kiti, žmonės irgi, ir jie dabar nori jausti, kad jeigu ir yra dalimi, tai kažko didelio. Ramūnas Bagdonas iš „Telia“ nepavargsta kartoti: kai darbo pozicijas pavyksta sukonstruoti taip, kad žmonės turėtų galimybę kurti, kažką po savęs palikti, tuomet ir darbuotojų įsitraukimas yra milžiniškas. Ir tada netgi visų sociologų išburnotieji „milenialai“ stengiasi taip, kad net džiaugsmo ašaromis norisi prapliupti.

Dar vienas būdas amžiams atsižegnoti šitos nuodėmės – įgalinti žmones. Skatinti juos pačius prisiimti atsakomybę ir sudaryti tokias sąlygas, kur jie galėtų nuolat augti. Ir labai gerai, kad šiandienos pasaulyje, kuriame net pusryčiai ir makiažas netrukus persikraustys į skaitmeninį pavidalą, tai daryti lengviau nei vėlyvojo feodalizmo epochoje ar netgi tada, kai buvo nutiestas pirmasis konvejeris.

Sudėtinga niekuomet nenusidėti? Gal net ir neįmanoma, nes kas be nuodėmės? Tačiau svarbiausia –atgailauti ir jų nebedaryti. O tada laukia atlygis – darbdavio rojus, kuriame ir žmogiškieji resursai idiliškai šypsosi, ir akcininkai laimingi, ir visuomenė dėkingai pučia skruostus. Gaila tik, kad frazės „laiptai į dangų“ bei „kelias į pragarą“ parodo, kokio eismo tikimasi šiomis kryptimis. Matyt todėl „geidžiamiausia“ tampa tikrai ne kiekviena bendrovė.