Apie šviesiąją ir tamsiąją žiniasklaidos perspektyvą

Ryškiausias periodinės žiniasklaidos ypatumas šiuolaikinėje Lietuvoje – glaudi sąveika su viešaisiais ryšiais, kurią savininkai interpretuoja kaip įprastinį naujienų kūrimo reiškinį.

Įmonės ar įstaigos pranešimas spaudai bandomas priskirti žurnalistikai, publikuojant jį be kritiškos atrankos; reklama (net ir politinė) tyčia „tirpdoma“ naujienų sraute kaip vadinamosios turinio rinkodaros rezultatas. Žurnalistais vadinami ir viešųjų akcijų bei pramogų organizatoriai; vienos idėjos arba vienos nuomonės propaganda socialiniame tinkle priskiriama žurnalistikai. Įstatymų leidėjas daug metų labiau palankus pelno siekiančios žiniasklaidos priemonės savininkui nei žurnalistui, kuris priklausomas nuo darbdavio politikos.

Ši politika grindžiama informacinės galios sutelkimu siekiant „suderinti“ naujienų gamybą su politiniais ir ekonominiais, sporto bei pramogų verslo interesais formuoti tikslingai viešajai nuomonei. Tai, kas XX a. atsirado kaip infotaimentas, skleidžiant aktualias naujienas minkštaisiais – pramogų žanrais, po informacinių technologijų kismo šio amžiaus pradžioje išvirto į tikslinį naujienos kūrimą pramogai. Tai fokusuoja dėmesį į palyginti lėkštą įvykių, sprendimų, poelgių atranką ir vertinimą. Naujienų pranešimuose trūksta nuoseklumo, daugėja klaidų ir šališkumo.