Apie šviesiąją ir tamsiąją žiniasklaidos perspektyvą

Įmonės ar įstaigos pranešimas spaudai bandomas priskirti žurnalistikai, publikuojant jį be kritiškos atrankos; reklama (net ir politinė) tyčia „tirpdoma“ naujienų sraute kaip vadinamosios turinio rinkodaros rezultatas. Žurnalistais vadinami ir viešųjų akcijų bei pramogų organizatoriai; vienos idėjos arba vienos nuomonės propaganda socialiniame tinkle priskiriama žurnalistikai. Įstatymų leidėjas daug metų labiau palankus pelno siekiančios žiniasklaidos priemonės savininkui nei žurnalistui, kuris priklausomas nuo darbdavio politikos. 

Ši politika grindžiama informacinės galios sutelkimu siekiant „suderinti“ naujienų gamybą su politiniais ir ekonominiais, sporto bei pramogų verslo interesais formuoti tikslingai viešajai nuomonei. Tai, kas XX a. atsirado kaip infotaimentas, skleidžiant aktualias naujienas minkštaisiais – pramogų žanrais, po informacinių technologijų kismo šio amžiaus pradžioje išvirto į tikslinį naujienos kūrimą pramogai. Tai fokusuoja dėmesį į palyginti lėkštą įvykių, sprendimų, poelgių atranką ir vertinimą. Naujienų pranešimuose trūksta nuoseklumo, daugėja klaidų ir šališkumo.  

Nors visada buvo keturi auditorijas labiausiai dominantys naujienos veiksniai – valdžia, pinigai, seksas ir mirtis, žurnalistikoje jie turėjo atitinkamas profesionaliai apibrėžiamas ribas. Dabar riba tarp universalios informacijos (skirtos universaliam vartotojui, tarkime, nuo 5 iki 100 metų amžiaus) ir specializuotos (skirtos socialinėms grupėms pagal interesus) visiškai ištrinta. 

Nežinia, nuo ko „apsidraudžia“ naujienų portalas, siūlydamas paspausti prieš atsiverčiant tekstą – tarkime – apie smurtinį nusikaltimą neva reikšmingą atsakymą, ar skaitytojui jau yra 18 metų. Jei naujienų portalas žino, kad turinys pažeistų nesubrendusio asmens psichiką, vadinasi, taip elgdamasis yra socialiai neatsakingas: akivaizdu, jog žiniasklaidos priemonė net nestruktūruoja naujienų. 

Kitas ryškus profesionalumo trūkumas – nekritiška ekspertų atranka: nacionalinė žiniasklaida kiekvienoje – ypač ekonomikos, kultūros (net istorijos), finansų valdymo srityje – susigyvena su kokiu vienu ekspertu, sukurdama įspūdį, kad tas asmuo yra geriausias žinovas net ir tada, kai jo pastabos būna klaidingos. Taigi išeina toks apverstas „pasaulis pagal Garpą“. 

Trečias trūkumas – labiausiai pastarąjį dešimtmetį būdingas nacionalinei žiniasklaidai – savo pačios instrumento nuvertinimas: susidaro įspūdis, kad redaktoriai ir žurnalistai prioritetą skiria kuo skurdesnei, prasto stiliaus, netaisyklingai kalbai, nors kaip tik spalvinga, prisodrinta figūrų kalba turėtų būti siekis darant reportažą, nes niekas kitas – tik žurnalistai formuoja visuomenės kalbą. Deja, dalies redaktorių klaidingu įsivaizdavimu gera kalba – ne jų reikalas; atrodė absurdiška, kad jie susirado ir vienintelę – nenuostabu – ekspertę savo pačių nihilistiniam požiūriui į kalbos vartojimą pateisinti, daug laiko skirdami pačių išaugintam „kalbajobų“ drakonui įveikinėti.

Šie keli dalykai periodinės žiniasklaidos priemones ištiko todėl, kad jos nebuvo pasirengusios socialiniams pokyčiams, joms pritrūko žinių laiku sureaguoti į technologinį virsmą, tad priežasčių ieškojo už medijų sistemos ribų: tai neva vartotojas nesidomi, tai kalbininkai trukdo ir pan. 

VŽ akcininko ir redaktoriaus Rolando Baryso įžvalgas apie žiniasklaidos pokyčius per 30 m. galite skaityti čia.

Lėtai pereidama į skaitmeninį formatą padarė išvadą, kad reikia laukti ir gyventi iš reklamos, iš užsakovų, todėl užaugino ne vieną kartą, pratusią jungtis prie interneto su mintimi, jog informacija nekainuoja, kad jos sklaida nemokama. „Prenumerata?“ Tik pastaruosius 5 metus  auditorijos pratinasi prie šios „naujovės“. Bet aš, vartotojas, nenoriu prenumeruoti tokio naujienų portalo, kuris maustys mane vietoje ar greta originalaus turinio publikuodamas pranešimą žiniasklaidai.

Lietuvos medijų sistema turi du ryškius skirsnius: valstybinę nacionalinio transliuotojo įmonę (vadinamą visuomeninį transliuotoją) su specialiu įstatymu ir nacionalines bei regionų žiniasklaidos priemones, ieškančias, kaip kurti turinį ne tik ekonominių, bet ir politinių bei kultūrinių iššūkių lauke. Šiuose skirsniuose iššūkiai atrodo skirtingai. Antru atveju įsteigtas Medijų rėmimo fondas turėtų tapti labai reikšmingu medijų rinkos dalyviu, jeigu gebės taikyti reiklius lėšų skirstymo kriterijus, kad regionuose atsirastų darbo vietų profesionaliems žurnalistams, o darbdavių tarnas – įstatymų leidėjas susivoktų, kad jis turi veikti samdomų darbuotojų – redaktorių, žurnalistų naudai. Tai – sudėtinga vizija.

Tai, jog esą „daugybė turinio migravo į įvairias turinio platformas, kaip „Youtube“ bei socialinius tinklus“, yra normalus demokratijos reiškinys: tuo užtikrinama asmenybių saviraiškos laisvė, nes tai yra galimybė naudotis pažangiausiomis technologijomis.

Tačiau įstatymų leidėjas ir žurnalistų organizacijos nebuvo pajėgios pastebėti, kad, kintant medijų sistemai, reikia reaguoti į jos poreikius. Kodėl jutūberis teigia, kad jis neva ,,nėra žiniasklaidos priemonė“? Todėl, kad to jam laiku nepasakė nei įstatymų leidėjas, nei speciali tam skirta valstybinė komisija (LRTK). Būti informacijos kanalu reiškia darbą daryti poveikį, todėl ir mokesčius reikėtų susimokėti nuo uždirbamų pajamų, ir paisyti teisės normų, kurios…  Kurios vis dėlto priskiria kiekvieną transliuojantįjį visuomenės informavimo priemonei, o ši turi būti atsakinga skleisdama turinį. 

Kita vertus – kad ir kaip influenceriai, reklamuotojai, kiti socialinių tinklų paskyrose kažkokį turinį šaudantys nuomonės formuotojai save vadintų – jie nėra sukūrę žiniasklaidos priemonei būdingo redagavimo, kitaip tariant, faktų patikros, tad jie yra subjektyvūs informacijos pranešėjai. Taip juos ir reikia vertinti – kad ir kiek tūkstančių patiktukų surinktų. Faktams patikrinti reikia ir analitinio gebėjimo, ir teisinio raštingumo, todėl vis dar tikimės, kad naujienų portalas ar bet kuris internetinis laikraštis, juolab specializuotas, tai užtikrina siūlydamas turinio įvairovę. Jei jis to neužtikrina – virsta tokiu pat subjektyviu nuomonės transliuotoju.

Dar prieš daugiau nei 20+ metų tekdavo diskutuoti, laikantis požiūrio, jog sulig interneto atsiradimu ir socialiniais tinklais žurnalistika nemirs, tačiau sakydavau, kad jai yra ir bus pavojus būti savotiškai „užgrobtai“ interesų grupių, nes tam prielaidas sudarė gabus technologijų valdymas ir skverbtis į medijų sritį. Prisiminkime, kaip stambaus verslo aligatoriai ne tik mokė biznio pradmenų komercinių televizijų laidose, bet net ir žurnalistikos, keliaudami iš miesto į miestą, kad išaiškintų, kokia turi būti žurnalistika. Ar tai nevyko su įstatymų leidėjų nebyliu pritarimu? O pati žurnalistų bendruomenė pasyviai stebėjo tokią skverbtį į savo lauką. Nežinau, kodėl joks žurnalistas neaiškino statybų verslo vadui, kaip statyti namus... Gal būtų sustabdę perkūnkiemius.

Šviesioji medijų perspektyva yra ta, jog regionų spauda gali atsigauti, jei Lietuvos žiniasklaidos politika jų atžvilgiu bus skaidri, palaikanti naujienų kūrimo savarankiškumą be politinės ir kitų verslų teisės kištis į turinį. Jei regionų spaudos lyderystė, remiama MRF, būtų grindžiama technologine pažanga ir originalaus, kritiško naujienų turinio kūrimu, ta periodinė (skaitmeninė) spauda stiprėtų ir tai priverstų susirūpinti komercinius nacionalinio masto transliuotojus bei portalus, kad savikritiškai įvertintų savo turinio kūrimo principus.

Na, tamsioji perspektyva – jei su įstatymų leidėjo, kuris išvis daro teisės aktų pataisas nesiremdamas jokia analize, pritarimu ir šią, gerai pradėtą žiniasklaidos politiką perimtų verslo interesų grupuotė… Tokia rizika neatmestina, todėl turėtų veikti nuolatine stebėsena grindžiama parlamentinė kontrolė, kuri populistų būna tyčia apšaukiama kaip „kišimasis“. Interesų grupuotės taip rėkia tada, kai siekia pridengti savo pačių kišimąsi į valstybės biudžeto lėšų užvaldymą. Ir joms kai kur neblogai pasiseka: pavyzdžiui, sukuriant paveldui skirtas skaitmeninimo sistemas už milijonus, tiesa?

Dažnokai teigiama, kad žiniasklaida turi būti „nepriklausoma“. Jeigu jos turinys kuriamas atskleidžiant konflikto ypatumus taip, jog gauname sužinoti visų jame dalyvaujančių šalių/veikėjų pozicijas ir atsakomybes, tada galime teigti, jog tai – nepriklausomumo rezultatas. Bet jam užtikrinti reikia susitvarkyti su lėšų šaltiniais ir turinio rengėjų kompetencijomis; juk galima redakcijoje turėti kompetentingą žurnalistą-tyrėją, bet kokia nauda, kai vadovas, tarkime, moko verslo įmonę, kaip komunikuoti su žurnalistais?! AI šiuo požiūriu menkas pagalbininkas – tai veikiau atsakingos medijų politikos klausimas. Ją padėtų formuoti solidari žurnalistų bendruomenė, jos organizacijos, galbūt ir akademiniai žurnalistikos tyrėjai, bet tikrai – ne žurnalistų darbdaviai.

Nors ir mėgstama šnekėti apie dezinformacijos grėsmes, iš tikrųjų ne kontrpropaganda yra paveikus veiksnys jai atremti. Jei kas bando siūlyti argumentą, kad papildomais finansiniais ištekliais sukūrus spec. kanalus šališkai informacijai skleisti bus naudos visuomenei – klysta. Pagrindinis dėmesys raštingumui formuoti – mokykloje. Tai pasakėme dar 2016-aisiais pristatę Kultūros ministerijoje vieną Rusijos propagandai įvertinti skirtą projektą ir paskelbę monografiją „Rusijos propaganda: analizė, įvertinimas, rekomendacijos“. 

Švietimo politika yra glaudžiai susijusi su kritiškos visuomenės pasirengimu; deja, Lietuvos žurnalistika švietimo ir mokslo politikoje dažniau skleisdavo ministrų, ministerijos darbo grupių ar rektorių PR tekstus užuot laiku atlikusi žurnalistinius tyrimus vadovėlių leidybos ar programų rengimo temomis.

Per pastaruosius dešimtmečius žiniasklaidos vadybos neprofesionalumą liudija akivaizdus faktas, jog žiniasklaidos priemonės negebėdavo susikurti savo produkcijos archyvo. Todėl nei pati įmonė, nei produkcijos autorius – reporteris ir negali dabar iš to uždirbti, nors rinkoje kanalas veikia ne vieną dešimtmetį. Dabar nesijuokiama iš tokių pastabų – nors prieš 25 m. šaipydavosi, jog tai yra „niekai“.

Komentaro autorius – Andrius Vaišnys, Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro profesorius, daktaras