V. Lopeta. Žibalinė lempa

Mano mama, pasakodama apie savo vaikystę, mėgdavo priminti, kad yra gimusi prie žibalinės lempos. Taip tarsi teisindavosi, kodėl nelabai sekasi perprasti tą išmanųjį „ragelį“ ar kokius vaizdo skambučius. Kai dabar savo vaikams pasakoju, kad vaikystėje vieni kitus susirasdavom be telefono, o filmo per televizorių nebuvo įmanoma atsukti atgal, akyse irgi nenoromis suplazda žibalo liepsnelės. 

Ypač smagu prisiminti tam tikrus momentus, kai atsirasdavo tai, kas netrukus pakeis pasaulį. Pavyzdžiui, labai gerai pamenu, kai klasiokui brolis parvežė neveikiantį, bet tikrą mobilųjį telefoną. Žiūrėjome į jį kaip į fantastinio filmo rekvizitą, kažkokią geresnio gyvenimo viziją, skirtą tik išrinktiesiems. Po kelerių metų jau visi sutartinai diskutavome apie nomofobiją. Ar žinote, kas tai? Taip vadinamasis baimės jausmas supratus, kad palikai savo mobilųjį telefoną namuose. Galimybė nuolat pasiekti ir būti pasiekiamam beveik iškart tapo baime nepasiekti ir būti nepasiekiamam.

Arba kai Steveʼas Jobsas pristatė revoliucinį produktą, kuris įdarbino pirštus ir atleido iš darbo mygtukus. Didžiausi „Nokios“ entuziastai dar kelerius metus apsimetinėjo ir blaškėsi, kol galiausiai pasidavė. Tai buvo tiesiog pernelyg patogu ir paprasta. Ir iškart sukūrė visiškai kitą išmaniojo telefono sampratą. Dabar matome, kad buvome įvilioti į tam tikrus susisiekiančiųjų indų spąstus: kuo išmanesnis telefonas – tuo bukesnis vartotojas. Tačiau tik palik savo išmanųjį „ragelį“ automobilyje ir netrukus suprasi, kad net batono nepavyksta įsigyti.

Arba kai pradėjo rastis bendrauti skatinančios platformos, nuo archajiškų susirašinėjimo kambarių iki pasaulinių socialinių tinklų, kurie netrukus perrašė tai, kas neperrašoma. Kad ir kaip juos keiktume, reikia pripažinti, jog pastaruosius penkiolika metų bendraujame su pasauliu visiškai kitaip. Anksčiau tradicinė žiniasklaida buvo dominuojantis informacijos brokeris norint paskleisti savo žinutę kuo plačiau, o socialiniai tinklai atėjo ir pasakė: pas mane tu gali pasiekti gerokai daugiau. Čia ir dabar. Ir dar su grįžtamuoju ryšiu, kurį gausi iškart. Nebėra mažo ir didelio, nereikšmingo ir įtakingo, provincijos ir sostinės – visi turite vienodą socialinio balso teisę.

Arba kai socialiniai tinklai pristatė laikino, po paros išnykstančio vaizdo turinio funkciją. Pamenu, kaip žiūrėjau kolegų publikuojamas kavos aparato ar vaizdų pro langą nuotraukas ir kraipiau galvą. Kokia to vertė? Kur čia menas, kodėl aš turiu žiūrėti į kažkokią svetimą akimirką, kurios nebeliks po paros? Praėjo keleri metai, ir susikūrė milijonus peržiūrų bei pinigų generuojanti kasdienių vaizdų ekosistema, kurią mėgstame vadinti nuomonės formuotojais. Nebijantys savo asmeninį gyvenimą parduoti prekių ženklams kūrėjai čia tiesiog pradėjo kasti auksą.

Arba kai atsirado dirbtinis intelektas. Vis dar esame stadijoje, kai dirbtinis intelektas daug kam apsiriboja keliais elementariais klausimais „ChatGPT“, smagu įsidėti kokį keistą paveikslėlį į pristatymo skaidres, pakelti dirbtinio intelekto svarbą iki antraštės, bet nepasiūlyti jokio apčiuopiamo turinio. O būtent per turinį komunikacija labiausiai ir pajus tiek dirbtinio intelekto naudas, tiek problemas.

Organizacijos, kaip ir žmonės, yra tame pačiame kelyje nuo žibalinės lempos į ką nors, kas po metų ar kelerių vėl pakeis gyvenimą iš esmės. Tada vėl teks valdyti pokytį ir prisitaikyti. Turėjau galimybę kaupti patirtį labai skirtingose bendrovėse, todėl prisirinkau saujas pavyzdžių, kaip nereikia daryti. Pavyzdžiui, viena įmonė draudė darbuotojams naudotis internetu darbo metu. Internetas tada buvo suvokiamas kaip tinginių sportas. Nori pasinaudoti – sėsk prie bendro kompiuterio pačioje viešiausioje biuro vietoje. Sistema veikė puikiai, tas kompiuteris buvo toks vienišas, kad net valytojos pamiršdavo nupūsti nuo jo dulkes. Tačiau darbuotojai visą tą laiką kuo puikiausiai naudojosi internetu savo telefonuose.

Labai dažna organizacija manydavo, kad vidinis komunikacijos kanalas yra ir bus svarbesnis už išorinius. Nes viduje saugiau, informacija neplinta ir jos niekas nevagia. Dažniausiai veiksmas vykdavo nepatogiuose ir gremėzdiškuose intranetuose. Intranetas man visada yra pavyzdys, kas nutinka, kai ne klientas (darbuotojas), o užsakovas (vadovybė) sprendžia, kaip informacija turi atrodyti. Žinutė pasirodė, vadinasi, komunikacija tarsi ir įvyko. Be to, mes tokie atviri, kad darbuotojams net komentuoti leidžiame, o komentarų – nulis. Kas yra? Ogi tai, kad bandome užtvenkti upę dantų krapštukais arba tikimės, kad žmonės parke vaikščios mūsų gražiais kvadratiniais takeliais, o jie vis tiek kažkodėl kerta kampus įstrižai. Nesvarbu, koks blizgantis tavo vidinis kanalas. Jei jis bent milimetru mažiau patogus už laisvai prieinamą išorinį – sėkmės medžioklėje.

Kitas dažnai pasitaikantis reiškinys – navigacija tarp kanalų gausybės. Čia tikrai lengva prarasti kontrolę, ypač po pandemijos, kai vaizdo konferencijos ir nuotoliniai susitikimai lokomotyvu įsiveržė į tradicines priemones. Organizacijų žmonės migruoja, dalyvauja mokymuose, seka tendencijas ir mato pavyzdžius. Norėdami neatsilikti ir būti modernūs, kai kurie skuba diegti naujas komunikacijos priemones. Tačiau jei iš paskos neateina aiški tvarka, tai yra tiesus kelias į nuovargį ir perdegimą. Blaškymasis tarp komunikacijos kanalų yra geriausia terpė užduotims nukristi tarp stalų, pasimesti tarp atsakomybių. Todėl nesyk yra tekę sėsti prie balto „Word“ lapo ir tiesiog žingsnis po žingsnio sudėlioti, kada siunti el. laišką, kada rašai per „Teams“, o kada keli žibalinį ragelį. Skamba kaip instrukcija prie smėlio dėžės, bet veikia.

Žinoma, nėra nė vieno aiškaus recepto, kuris veiktų visiems ir padėtų aiškiai susigaudyti tame pokyčių kupiname komunikacijos pasaulyje. Tačiau atrinkau keletą dalykų, kurie dažniau padeda, nei trukdo, ir tikiu, kad padės ateityje.

Čia galėjo būti tiesiog elektroninis laiškas. Toks yra žinomas juokas korporatyviniame pasaulyje. Kai organizacijoje nėra aiškių komunikacijos prioritetų, žmonės juos susikuria patys. Deja, dažnai pasirenkamos mažiausiai efektyvios, bet labiausiai laiką deginančios priemonės. Juk „šiandien buvau aštuoniuose susirinkimuose, net į tualetą neturėjau kada nueiti“ visuomet skamba rimčiau už „tiesiog krapščiau nosį prie ekrano“. Laikas yra vertybė. Kuo anksčiau organizacija tai supras ir pasirinks labiausiai laiką taupančias komunikacijos priemones, tuo greičiau pokytį pajus ir darbuotojai, ir akcininkai.

Jeigu veikia – keisti nereikia. Kartais ir ta žibalinė lempa visai gerai šviečia ir dar truputį šildo. Anksčiau mėgdavau prieštarauti šitai tiesai. Mokydamas ar konsultuodamas kitų organizacijų žmones vis pabrėždavau, kad gana tų sienlaikraščių, kurkit „appsus“. Tačiau pavyzdys po pavyzdžio įsitikinau, kad tai nėra teisinga. Kiekviena organizacija turi savo unikalių savybių ir komunikacijos priemones, kanalus bei įrankius prie jų geriausia priderinti ne pagal naujumą, o pagal efektyvumą. Nėra gėdinga iki šiol leisti sienlaikraščio ar žurnaliuko darbuotojams, jeigu tai puikiai veikia ir pasiekia tas akis, kurias reikia pasiekti.

Vaikų žaidimas yra ir suaugusiųjų žaidimas. Visi mėgsta žaisti, todėl klaidinga manyti, kad komunikacijos turinys organizacijoje turi būti išskirtinai rimtas, kanalai – solidūs, nuotraukos – tik su švarkais ir sukryžiuotomis rankomis. Teko būti vienoje itin solidžioje organizacijoje, kuri nusprendė išbandyti naują komunikacijos kanalą, tokį vidinį feisbuką. Spėkit, koks įrašas sulaukė visų laikų rekordinio populiarumo ir įsitraukimo? Ogi kai tos organizacijos generalinis direktorius telefonu nusifilmavo, kaip oro uoste nusipirko batus. Prisiekiu, tas vienas filmukas sustiprino darbuotojų motyvaciją, įsitraukimą ir lojalumą geriau nei pati brangiausia pusmečio trukmės geriausio darbdavio kampanija.

Na ir paskutinis – nėra jokios išgrynintos vidinės komunikacijos, kaip ir nėra grynakraujės išorinės komunikacijos. Nėra komunikacijos tik socialiniuose tinkluose. Nėra galimybių uždaryti komunikaciją vienoje dėžutėje. Visi gali viską. Visuomet kartoju, kad, turint dabartines komunikacijos galimybes, kiekvienas darbuotojas yra atstovas žiniasklaidai, o kiekvienas klientas – žurnalistas. Todėl komunikacijos efektyvumas, paprastumas, aiškumas ir skaidrumas tampa kaip niekada svarbus. Ir taip, tai nepalengvina kelionės labirintu tarp žibalinių lempų ir dirbtinio intelekto, tačiau turiu gerų naujienų – išėjimas tikrai yra ir jo paieškoti verta.