V. Lopeta. Žibalinė lempa

Kai organizacijoje nėra aiškių komunikacijos prioritetų, žmonės juos susikuria patys

Francesco De Paoli („Scanpix“) iliustracija.

Neseniai gavau kvietimą papasakoti studentams apie pokyčių komunikaciją. Sutikau ir čia pat pasigailėjau, nes tai beprotiškai didelė tema, kurią sutalpinti į vieną ar kelias paskaitas yra tas pats, kaip sukišti saują sliekų į degtukų dėžutę. Pati komunikacija pastaruosius kelerius dešimtmečius yra vienas didelis nesibaigiantis pokytis.

Mano mama, pasakodama apie savo vaikystę, mėgdavo priminti, kad yra gimusi prie žibalinės lempos. Taip tarsi teisindavosi, kodėl nelabai sekasi perprasti tą išmanųjį „ragelį“ ar kokius vaizdo skambučius. Kai dabar savo vaikams pasakoju, kad vaikystėje vieni kitus susirasdavom be telefono, o filmo per televizorių nebuvo įmanoma atsukti atgal, akyse irgi nenoromis suplazda žibalo liepsnelės.

Ypač smagu prisiminti tam tikrus momentus, kai atsirasdavo tai, kas netrukus pakeis pasaulį. Pavyzdžiui, labai gerai pamenu, kai klasiokui brolis parvežė neveikiantį, bet tikrą mobilųjį telefoną. Žiūrėjome į jį kaip į fantastinio filmo rekvizitą, kažkokią geresnio gyvenimo viziją, skirtą tik išrinktiesiems. Po kelerių metų jau visi sutartinai diskutavome apie nomofobiją. Ar žinote, kas tai? Taip vadinamasis baimės jausmas supratus, kad palikai savo mobilųjį telefoną namuose. Galimybė nuolat pasiekti ir būti pasiekiamam beveik iškart tapo baime nepasiekti ir būti nepasiekiamam.