Politinio pasjanso skersvėjai

Publikuota: 2018-12-06
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Redakcijos nuomonė

Premjeras Saulius Skvernelis, į atleidžiamos švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės kompaniją įbrukęs dar du ministrus, susilaukė pastarųjų atkirčio. Ir aplinkos, ir kultūros ministrai vakar vienbalsiai pareiškė – savigarba jiems neleistų toliau dirbti su tokiu premjeru, net jei šalies prezidentė juos užtartų. Vyriausybės vadovui mestas kaltinimas dėl spaudimo, dangstymosi už nugaros ir reformų trukdymo.

Neeilinio p. Skvernelio sprendimo negalima kvalifikuoti kaip vadybininko žingsnio, kaip bandoma daryti jam artimoje aplinkoje. Nes jis – nei natūralus, nei argumentuotai paaiškintas, todėl skatina ieškoti priežasčių. Logiškas švietimo ir mokslo ministrės atstatydinimas prie jo „prilipdant“ dar du ministrus (kodėl būtent juos, rimtesnių argumentų taip ir nepateikta) signalizuoja apie gilesnius dalykus nei premjero supervadybinius gebėjimus. Štai čia ir yra esmė, ką bando maskuoti valdančiosios daugumos vadovybė, – juk tik naivuoliai kur nors Naisiuose galėjo patikėti Skvernelio ir Karbauskio per žiniasklaidos kanalus pūsta migla, kad sprendimų planas nebuvo derintas tarpusavyje, o juo labiau gerokai platesniame žaliųjų valstiečių rate.

Yla pradėjo lįsti iš maišo, kai scenoje pasirodė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis. Kai jį pamatome bėgiojantį po Seimą mandagiai per žingsnį atsiliekančių artimiausių bendražygių būrelyje – lauk naujienų. Pagal retrospektyvinę analogiją toks sujudimas paprastai reiškia arba naują „skriaudžiamų lenkų mažumų“ kampanijos fazę, arba pakvipusiais pasiūlymais užimti tam tikrus postus valstybės valdymo aparate. Štai čia ir atsiranda trūkstama grandis bei motyvas, kodėl premjeras nusprendė pasirodyti kiečiausiu šalies vadybininku – paskelbti apie ministrų triumvirato atstatydinimą.

Vienas svarbiausių vadybos pokyčių taisyklių – paaiškink ir argumentuok sprendimus, kitaip jie kels daugiau klausimų ir didins sumaištį, nei atneš naudos. Tie nustebę dviejų atleidžiamų ministrų veidai TV ekranuose, sprendimus komentuojančių valdančiųjų kažko žemėje ieškantis žvilgsnis ir nesuderinti argumentai neatima noro pakartoti ramybės neduodantį klausimą – kodėl buvo priimtas toks sprendimas? Jeigu laikysime lenkus raktu į šį rebusą, atsakymas greičiausiai glūdi susilpnėjusiose valdančiųjų pozicijose Seime ir pakritusiuose reitinguose. Geriausias pavyzdys – kai kuriais klausimais įklimpęs valstiečių traktorius, kuriam darosi vis sunkiau pervažiuoti klampų Seimo lauką. Tai gali kelti pagrįstą nerimą jais prekiaujančiam verslininkui, nes gali paskatinti daugiau bendražygių suabejoti partijos rinkodaristų skleidžiamu mitu apie konkurentams neviltį keliantį šio keturračio superpravažumą. Taigi skubiai reikalingas sprendimas šiai nemaloniai situacijai pakeisti ir tam geriausiai tinka pasitelkti tuos, kuriems nuolat trūksta atributų dideliam ego patenkinti. Taip elgėsi praeityje socialdemokratai, taip greičiausiai pasielgs ir valstiečiai, seniai išsižadėję kai kurių principų nemesti skudurų į krūvą su kai kuriomis politinėmis jėgomis.

Taigi, jei VŽ prielaidos teisingos ir lenkams antrąkart lemta tapti tuo lynu, kuriuo iš klampynės bus traukiamas traktorius, natūralu, kad siūlyti jiems švietimo ir mokslo ministro postą būtų savižudiškai aštru. Štai čia ir gauname trūkstamas dėlionės dalis: keičiant du ministrus, kurie ir taip sunkiai mezgė paklusnumo dialogą su valstiečių smegenų centru, atsiranda erdvės manevrams. Išlaisvinus kelias papildomas kėdes, kartu galima išspręsti ir daugiau problemų. Pvz., paaukota aplinkos ministro galva sutvirtinti savo kraujo ryšius su jo nuskriaustais „socialdarbiečiais“ ar nutildyti plynų kirtimų priešininkus, pasinaudoti viešumoje jau voliojamais argumentais, kad šie ministrai netenkino ir opozicijos – suprask, įsiklausėme. Už kultūros strategiją atsakingas verslininkas anądien pusę lūpų užsiminė, kad Lietuvos kultūros reikalai gali būti patikėti LLRA-KŠS. Tačiau kaip jis išsklaidys abejones lietuviams, kad ši tautinė mažuma geriau tvarkysis su šia sritimi, kuriai gyvybės neįpūtė nei specialiai tam sukurtas komitetas Seime, nei ministrė profesionalė? Akivaizdu, kad, pasiekus valdymo pusiaukelę, valstiečiams pradeda rastis tipinių egzistencinių problemų, su kuriomis anksčiau yra susidūrę ir jų oponentai. Tik dabar daromų sprendimų kaina yra gerokai didesnė, nes ant kortos statomi treji rinkimai, kuriuos, atrodo, buvo tikimasi laimėti smagiai įsibėgėjus prieš 2 metus.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) - redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau