Matyti toliau ir turėti drąsos
„Didėjantis sergamumas pilnai gali būti valdomas tomis priemonėmis, kurias dabar turime“, – BNS praėjusį ketvirtadienį sakė ministras. Jis ragino žmones ne nerimauti, o būti budrius.
„Mes esame budrūs, susikaupę, analizuojam situaciją ir turime pasiruošę įrankių dėžę, kokį įrankį išsitraukti, esant reikalui. Šiai dienai aš nematau, kad reikėtų daryti kažką papildomai, nei dabar darome“, – teigė A. Dulkys. Ministro teigimu, rudenį ribojimų kol kas taip pat neplanuojama.
Paguodžiantys ministro žodžiai, kad viskam pasirengta ir naujo karantino nebus. Visgi apie „įrankių dėžę“ žinome ne itin daug, nežinome, kokie žingsniai sektų, jei pandemija smogtų nauja banga. Tuo tarpu Estijos žiniasklaidoje diskutuojama apie tai, kaip reikėtų elgtis verslui ir vyriausybei, jei ruduo atneštų prastų naujienų.
Kalbama apie paprastus dalykus. Ar reikėtų vėl plastikinėmis pertvaromis atskirti pardavėjus nuo klientų, kaip turėtų vykti darbas ofisuose, kokios apsaugos priemonės būtų taikomos viešajame transporte ir t. t. Iš pirmo žvilgsnio, lyg ir nieko naujo, bet estai rengia planus įvairiems scenarijams ir jie žino, ką turės daryti.
Ar mes turime įprotį nuolat galvoti „į priekį“. Deja, tenka pripažinti, kad kol kas didžia dalimi dominuoja įprasta gaisrų gesinimų ar ėjimo paskui užklumpančius įvykius kultūra. Niekaip per tris dešimtmečius neišsiugdome įpročio „stebėti, analizuoti ir matyti toliau“. Gebėjimas pakelti akis nuo žemės – gyvybiškai svarbus sprendimų priėmėjams.
Jis leidžia ne tik numatyti galimus veiksmus duomenimis ir patirtimi prognozuojamoje aplinkoje, bet ir juos operatyviai taikyti dinamiškoje situacijoje. Taupomas tokiais atvejais labai brangus laikas, stiprinamas pasitikėjimas darbuotojų ir visuomenės akyse, nes eliminuojamas tas prakeiktas „reikėjo vakar“. Prie tokios strategijos pliusų galime neabejotinai dėti ir tai, kad ji iki minimumo sumažina tokių atvejų, su kuriais dabar neretai susiduria ir dabartinė Vyriausybė – kai įvykiai nėra susiję su jos pasitvirtinta programa ir paremti biudžetu. Kalba apie tuos, kurie užklumpa netikėtai: pandemija, karas prieš Ukrainą, hiperinfliacija, nelegalūs emigrantai iš Baltarusijos, sankcijų taikymas Kaliningrado tranzitui ar baltarusiškoms trąšoms, rusų dujų šantažas ir t. t.
Tada ilgai ieškoma sprendimų, kai neatidėliotinai jau reiktų rinktis tarp plano A ar B, užsiimama bevaise komunikacija arba atsitveriama tylos siena – juk reikia pagalvoti, kaip į tai reaguoti. Lyg to būtų maža, čia dar ant galvos lipa ūmiai pagyvėjusi opozicija, kuri užuot pasiūliusi savo konstruktyvų problemos sprendimo variantą ir kurdama kompetentingos valdyti šalį politinės jėgos įvaizdį, džiaugsmingai kelia ugningos kritikos uraganą visomis įmanomomis temomis – būna net užmiršti dėl ko šaršalas kilo.
Bet kuriuo atveju, valdantieji reaguoti privalo ir tam taip pat reikia nemažų pastangų, nes to uragano viešos iškrovos greitai įelektriną visuomenę. Tokios demokratijos taisyklės.
Daug efektyvesnis variantas tiek valdžiai, tiek verslams yra veiklos rutinose nusimatyti kasdieninę įvykių stebėseną ir pasirūpinti tinkamomis kompetencijomis jų analizei ir rekomendacijoms.
Kaip čia ir vėl nepabaksnojus į racionaliuosius estus, kurie ir dujų pirmumo skirstymo įstatymą krizės atveju priiminėja ir kartu su verslu aptaria naujos pandemijos bangos suvaldymo planą, nors nei vieno, nei kitos situacijos dar lyg nėra.
Vokietijos miestai naktimis mažina valstybinių pastatų apšvietimą ir išjungia fontanus taip taupydami energetinius resursus. Lietuvoje fontanų nėra daug, bet taip ugdomas unikalus gebėjimas planuoti į ateitį ir burti suinteresuotas visuomenės grupes bendram smegenų šturmui, užuot vėliau atsimušinėti nuo nusivylimo įžiebtų priekaištų. Ilgainiui tai turėtų vesti prie labai svarbaus pokyčio visuomenės sąmonėje, kurio esmę sudaro ne tuščia, o konstruktyvi alternatyvas siūlanti kritika, kai problemos akivaizdoje minios suvokimą „kur žiūri valdžia?“, keičia „ką aš padariau?“. O kad tuos gebėjimus turėsime kur taikyti, galime neabejoti – jų tikrai ateityje netrūks.
Būtingės, suskystintų dujų terminalai, nors ir kainavo brangiai ir korupcijos šešėliu buvo pažymėti, visgi yra matymo toliau nei blakstienos pavyzdys. Šiandien atominė elektrinė, kurią ketino statyti japonai, ar amerikiečių investicijos į skalūninių dujų žvalgybą, būtų leidę jaustis saugiau energetinės krizės fone. Be gebėjimo žvelgti toliau yra dar vienas svarbus faktorius – turėti drąsos priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Tai galioja ne tik politikams, bet ir kiekvienam iš mūsų.
