Šventinė Vilniaus eglė tarsi veidrodis: praleidome gerą progą
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, jautriausiai ir greičiausiai į pasaulio problemas reaguoja menininkai. Šiandien juos papildo socialinių iniciatyvų lyderiai. Šių žmonių reakcija buvo pastebima ir ne viename visuomenei pristatytame projekte, kur vienu atveju buvo kiek daugiau meno, kitu - dėmesys buvo sutelktas socialiniu ar aplinkosaugos požiūriu svarbiai idėjai išsakyti.
Šie metai, ypač vasara, buvo išskirtiniai. Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, pristatyta meninė instaliacija „Destrukcija“ – trys iš skirtingų medžiagų sukurti orangutangai, du iš jų simbolizavo neatsakingą vartojimą (kūrybai panaudotos plastiko pakuotės) bei destruktyvų santykį su gamta (padarytas iš medžio anglių). Visą vasarą Vingio parko lankytojus šio gamtos kampelio prieigose pasitikdavo Elektronikos platintojų asociacijos kartu menininke sukurta instaliacija iš elektronikos atliekų. Klaipėdoje įgyvendintas projektas „Sala“, kuriame panaudotos gyventojų pajūryje surinktos šiukšlės. Kaune, vykdant aplinkosaugos žygį per Lietuvą, iš skirtingų rūšių surinktų šiukšlių buvo kuriama instaliacija „Vartojimo dėlionė“.
Kaip šiame kontekste turėtume vertinti gražiausią Europoje Vilniaus kalėdinę eglę? Dėl grožio, kuris pripažintas tarptautiniu mastu, nebesiginčykime. Gal tik verta atkreipti dėmesį, kad diskutuojant dėl grožio ar kainos neakcentuotas klausimas, ar ši „siurrealistine“ pavadinta eglė yra ekologiška, iš ko ji pagaminta ir kas bus daroma su šios miesto puošmenos išmontuotomis dalimis pasibaigus šventei. Nors pernykščiai ir šie metai buvo labai skirtingi, žinutės apie 2019 m. ir 2020 m. Vilniaus egles praktiškai nesiskyrė, juolab ir jų kaina buvo tokia pati, kaip nulieta – po 95.000 eurų už kiekvieną. Nesiskyrė ir tradiciškai komunikuojamas pasididžiavimas mastais ar dydžiais. Pernai buvo giriamasi, kad projektui panaudota 7 kilometrai lempučių girliandų ir 100.000 šviesos diodų, stengtasi neatsilikti ir šiemet: lempučių girliandų ilgis siekė 4 kilometrus, žaisliukų sumontuota 800, veidrodžių – 150 kv. metrų. Tačiau kur gi visa tai bus dedama šventei pasibaigus? Kur nuguls šis didžiulis kiekis veidrodžių? Juk jie atliekų sektoriuje vertinami kaip iš principo neperdirbamos atliekos, kurių keliai iš esmės tik du – sąvartynas arba rankdarbių kūryba.
Praleido progą pabūti socialiai atsakingais
Šventinė puošyba, žinoma, nuo seno vertinama kaip neišvengiamas išlaidavimas, kuriuo dargi puikuojamasi. Tačiau viena – išlaidavimas, nepaliekant neperdirbamų atliekų, kita – kai šalia išlaidų auginamos sunkiai tvarkomų ar tiesiog į sąvartynus keliaujančių atliekų krūvos. Tad kyla klausimas: ar klimato kaitos akivaizdoje neatėjo laikas savivaldybėms žengti koja kojon kartu su tvaraus vartojimo entuziastais ir jautrumu aplinkosaugai pasižyminčiais menininkais? Ar ne metas būtų pagalvoti, ką, tarkime, turėtų atsakyti tėvai savo vaikams, klausiantiems, kur bus padėta nuostabioji Vilniaus eglė sausio pabaigoje? Ir ar apie šį aspektą mąstyta, kuriant projektą bei pasirašant sutartis su kūrėjais?
Panašu, kad Vilniaus miesto savivaldybė praleido gerą progą pademonstruoti ne tik rūpestį šventine nuotaika, bet ir savo socialinę atsakomybę, jau nebekalbant apie refleksiją apie pasikeitusį pasaulį ir klimato kaitos problemas. Ir turbūt galėtume tarti, kad šių metų veidrodinė Vilniaus eglė tarsi veidrodis atspindi tam tikrą pasimetimą, inerciją, nepajėgumą reaguoti į esminius pasaulio pokyčius.
Jau nebe pirmi metai netyla kalbos apie žiemos švenčių ir pošventiniu laikotarpiu perpildytus atliekų konteinerius, kur kartu su bet kaip išmestomis pakuotėmis rastume beveik nepanaudotų ar netgi visai naujų daiktų. Ar Vilniaus eglės projekto siunčiama žinutė nebus paskata tęsti šią ydingą perteklinio vartojimo ir neatsakingo atliekų rūšiavimo praktiką?
Atliekų sektorius Lietuvoje: iki žiediškumo – toli
Vertėtų taip pat atkreipti dėmesį, kad atliekų problematika buvo svarbi ir šių metų Tokijo vasaros olimpines žaidynių organizatoriams. Nors dėl visiems žinomų priežasčių jos ir neįvyko, tačiau jos įeis į istoriją kaip sporto renginys, kurio medaliai pagaminti panaudojant iš elektronikos atliekų išgautus tauriuosius metalus ir kuris siuntė žinią apie pasaulyje augantį elektronikos atliekų kiekį, tvarumą bei žiedinę ekonomiką. Ar išgirdo šią žinią mūsų šalies savivaldybės?
Neseniai Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai atliko tyrimą, kuriame atkreipė dėmesį į per menką mūsų šalies savivaldybių dalyvavimą, inicijuojant žiedinės ekonomikos projektus. Tyrėjai pabrėžė esminį skirtumą tarp Lietuvos ir užsienio šalių: Lietuvoje šie sprendimai yra orientuoti į atliekų valdymą, o užsienio šalyse – į žiediškumo užtikrinimą. Pavyzdžiui, Suomijoje dalijamasi automobilių stovėjimo vietomis, Slovėnijoje veikia namų apyvokos ir sporto įrangos skolinimosi platformos, Seule toks dalijimasis ir skolinimasis, įskaitant maistą, yra kaimyniškų santykių tradicija. Amsterdame, Briuselyje, Glazge, Londone kuriami visuomenės ir verslo bendradarbiavimo centrai, kur verslas, įvairios organizacijos ir piliečiai dalintųsi tvarumo idėjomis ir sprendimais. Nyderlanduose pagal vykdomą žiediškumo programą Nacionalinį susitarimą dėl žiedinės ekonomikos pasirašė keli šimtai ekonomikos subjektų. KTU tyrėjai atkreipia dėmesį, kad net Pietų Korėjos vyriausybė remia fizinių darbo vietų, automobilių, dviračių, vaikų drabužių ir žaislų dalijimosi platformas.
Verta pastebėti, kad mūsų šalies ir savivaldybių politikams žinią apie tvarumą per pastaruosius metus ne sykį siuntė ir Europos Parlamento (EP) bei Europos Komisijos politikai. Viena naujausių – lapkričio 25 dieną EP priimta rezoliucija, pasisakanti už vartotojų teisę į taisymą, deklaruojant siekį, kad gamintojai būtų įpareigoti žymėti prekių ir paslaugų ilgaamžiškumą bei teikti aiškesnę informaciją apie jų naudojimo laiką. Belieka tik apgailestauti, kad ši graži idėja nespėjo tapti kūnu dar prieš pirmąjį karantiną, kurio, deja, neatlaikė ne viena buitinės technikos taisykla.
Belieka spėlioti, kaip visos šios aplinkybės ir politinės valios elementai paveiks gyventojų įpročius, įsigyjant, naudojant elektronikos įrangą ir rūšiuojant bei šalinant elektronikos atliekas. Prieš 1-1,5 metų, remdamiesi reprezentatyviu KTU tyrimu, bandėme atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvoje nepavyksta surinkti pagal Vyriausybės užduotis suplanuoto elektronikos atliekų kiekio. Tyrimas atskleidė Lietuvai specifinį senos įrangos kaupimo sindromą. Atsižvelgiant į šių metų sąlygas, o taip pat į šiemet rekordiškai išaugusias gyventojų santaupas bankuose (2020 m jos siekia dvejų ankstesnių metų apimtis), galime spėti, kad kartu su bendra padidėjusio kaupimo tendencija senos elektronikos atsidėjimas atsargai su intencija „juodai diena“ tik išaugo. Žmonės jaučiasi nesaugūs.
Beliktų pridurti, kad tai nutiko ne be mūsų savivaldybių bei aukštesnio lygmens politikų ar valstybės institucijų inercijos: paliekant žmones už pasitikėjimą keliančių bendruomenėms skirtų tvarumo projektų ribų, vieną po kitos praleidžiant žiediškumo ir socialinės atsakomybės progas.
Ar 2021-ieji taps Lietuvai tvarumo ir žiedinės ekonomikos lūžio metais?
Komentaro autorius - Linas Ivanauskas, Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas
