Pandemija skaidrumo neatšaukė

Giedrius Surplys, premjero patarėjas ir Visuomenės informavimo grupės vadovas, dar balandžio 2 d. žadėjo, kad „kitą savaitę bus paskelbta, kaip įsigysime žiniasklaidos paslaugų. Tai nebus parama, tai bus svarbių paslaugų įsigijimas“.

Praėjo dvi savaitės. Balandžio 16 d., žurnalistų paklaustas apie viešųjų pirkimų konkursą dėl situacijos apie koronavirusą viešinimo – kam buvo skirti pinigai, kiek jų buvo paskirta ir kur galima susipažinti su visa informacija, G. Surplys neatsakė – esą po Viešųjų pirkimo tarnybos (VPT) kritikos reikės susitikti su tarnyba ir viską išsiaiškinti.

Žodžiu, sprendimas tolsta – dabar jau aiškinama, kad klausimas Vyriausybės posėdyje bus svarstomas balandžio 22 d., o „sprendimai dėl paramos žiniasklaidai ir galimų jos formų bus priimami Vyriausybės lygmeniu“, pažymi Kanceliarijos ryšių su visuomene skyrius.

Keisčiausia, kad valdžia viešoje komunikacijoje visaip bando vienu šoviniu nušauti 2 zuikius ir painioja (t. y. aiškindama šį savo sprendimą) kelis skirtingus dalykus: Vyriausybės komunikacijos poreikį ir paramą žiniasklaidai. Retorinis klausimas: ar Vyriausybė neturėtų poreikio viešai komunikacijai, jei nereiktų palaikyti žiniasklaidos? Taigi, tai – LRV informacinė kampanija ar parama?

Stebina ir užmojis užsakyti paslaugą visiems Lietuvos internetiniams leidiniams per „net“ 3 narius turinčią Interneto žiniasklaidos asociaciją, kuri, pasirodo, net neturi savo... interneto svetainės.

Abejonių kelia ir tai, kad kone savaitės reikėjo, norint sužinoti, tiksliau – „išsimušti“ iš Vyriausybės, kiek, kaip ir kokiu tikslu ji panaudojo mokesčių mokėtojų pinigus kampanijai „Pasilik namuose“ ar pagelbėti žiniasklaidai. Su tokiais išsisukinėjimais ir atidėliojimais žurnalistams seniai neteko susidurti, o pateiktame atsakyme trūko svarbios informacijos, kokio dydžio ir kurioms žiniasklaidos priemonėms teko užsakymas ir kokiais kriterijais vadovaujantis buvo priimti sprendimai. Pastarasis klausimas yra labai svarbus, nes Vyriausybės pasirinkti viešinimo užsakymų skirstymo kanalai neatstovauja didžiajai daliai Lietuvos žiniasklaidos.

Dėl tokio neskaidrumo, kuris dėl savo menkų apimčių viešai neįtikinamai teisintas „kaip skubėjimas padėti vargstančiai žiniasklaidai“, natūraliai kyla dvejonių, kokie tikrieji tokių Vyriausybės veiksmų tikslai. Abejones kursto ir „gavusios užsakymus“ organizacijos kone karo laikų konspiracija. Štai tos pačios Interneto žiniasklaidos asociacijos vadovas Arnas Marcinkus teigia, kad „nėra įgaliotas komentuoti konkrečių sumų ar sprendimų, tai gali padaryti tik LRV kanceliarija, kuri inicijavo šį pirkimą“. Ar ne keistai skamba, kai organizacijos, priėmusios sprendimą, kaip padalyti Vyriausybės užsakymą, vadovas „nėra įgaliotas komentuoti“ nei visuomenei, nei kolegoms? Kažkas čia akivaizdžiai žaidžia pingpongą, kai premjero patarėjas sako, kad Vyriausybė nedalyvavo paskirstant užsakymus konkrečioms medijoms, o A. Marcinkus teigia, kad „be LRV kanceliarijos, kuri inicijavo šį pirkimą“, leidimo jis nieko negali komentuoti. Gal, ponai, susitarkite, kas iš jūsų paaiškins piliečiams, kaip panaudoti iš jų per mokesčius surinkti pinigai.

Stebina ir opozicijos politikų olimpinė ramybė, kuriems lyg ir natūraliai priklausytų pasidomėti, kaip oponentai tvarkosi su viešaisiais finansais. Na, gerai, dar galima sutikti, kad šioje milijardais taškomų eurų epochoje minimos šimtatūkstantinės sumos gali tikrai neatrodyti reikšmingos. Bet sunku patikėti, kad didieji opozicijos strategai neįžvelgė visiškai jiems panosėje slypinčių galimai pavojų jiems keliančių dalykų. Prisimenant, kad rudenį laukia Seimo rinkimai, toks kone pogrindyje valdančiųjų organizuojamas viešinimo užsakymų skirstymas žiniasklaidai turėtų mažų mažiausiai paskatinti politinius oponentus sunerimti, ar šioje drumstoje schemoje nėra kokių nors gudrių sprendimų, kurių poveikis visu gražumu gali pasireikšti rinkimų kampanijos metu...

Ekspertai kritikuoja tokią situaciją ir teigia, kad informacija apie tokius pirkimus turėtų būti viešai ir atvirai skelbiama. Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, pabrėžia, kad krizės metu kaip niekada svarbus yra skaidrumo klausimas.

„Čia kalbame pirmiausia apie pasitikėjimą, bet kokie piniginiai klausimai tarp valdžios ir žiniasklaidos šiandien turi būti ypač skaidrūs ir aiškūs, kad nebūtų žaidžiami žaidimai ir niekam nekiltų jokių abejonių“, – kalba D. Radzevičius.

Jei sutinkame, kad demokratinei visuomenei žiniasklaidos kaip sarginio šuns vaidmuo išlieka svarbus ir nepakitęs, jis taip pat turėtų būti suprantamas ir šventai puoselėjamas pirmiausia pačių žurnalistų, nepriklausomai nuo jų finansinės būklės konkrečiu laikotarpiu. Taip pat šis pamatinis principas neturi priklausyti ir nuo to, ar jie dirba spaudoje, internete ar eteryje. Kartu demokratiją mylinti valdžia – juk tik tokią mes kaskart ir tikimės išsirinkti, – suprasdama šį specifinį medijų vaidmenį, privalo maksimaliai skaidriai puoselėti tarpusavio santykius, o sunkiais laikais rinktis tokius jos palaikymo būdus, kurie atitiktų visuomenės ir valstybės interesą turėti nepriklausomą žiniasklaidą.

VŽ mano, kad šį kartą Vyriausybės sprendimai ir pasirinkti veiksmai sukėlė pagrįstų abejonių, todėl kol nerastas kitas sprendimas, ko gero, būtų geriau grįžti prie išbandytų viešųjų pirkimų principo, net jei jis ir nėra idealus.