Šioje šalyje nėra vietos „Senukams“

Primename: „Senukai“ viceprezidento Baltijos šalyse pasirašytame dokumente, kuriuo su VŽ pasidalijo du tarpusavyje nesusiję šaltiniai, tiekėjams pranešama apie stabdomus mokėjimus ir prekių užsakymus. „Senukų“ tiekėjams išsiųstame dokumente nurodoma, kad šis sprendimas grindžiamas nenugalima jėga („force majeure“), leidžiančia nesilaikyti sutartyse numatytų įsipareigojimų. Tačiau ekspertai perspėja: „Senukų“ padarytos išvados, kad susiklosčiusią situaciją derėtų vertinti kaip nenugalimą jėgą, gali būti gerokai per ankstyvos. VŽ gavo Ekonomikos ir inovacijų ministerijos rašto, išsiųsto įmonei „Kesko Senukai Lithuania“, kopiją. Dokumente ministerijos ekspertai teigia, kad pats ekstremaliosios situacijos paskelbimas automatiškai neatleidžia verslo subjektų nuo sutartinių prievolių vykdymo.

„Stebint 1998–99 ir 2008–09 ekonomines krizes, pastebėjau, kad dalis nukentėjusių yra tikrai nukentėję, dalis garsiai šaukia ir siekia iš to pasipelnyti. Perfrazuojant „Senukų“ lozungais: verslumo dvasia, socialinė atsakomybė ar lietuviškas apsukrumas. Sudėtinga atskirti viena nuo kito, nes įmonės moka puikiai pasiteisinti. Esminis klausimas: kaip greitai išplis šis „Nemoku virusas“. Įdomu, kiek dar nugludintų ir teisiškai sterilių PR pranešimų gausime iš korporacijų a la „Senukai“, – retoriškai klausia Merkys Saukevičius, UAB „Pirkimų sprendimai“ vadovas.

Neabejotina, kad su problemomis susidurs nemenka dalis įmonių ir joms spręsti bus imamasi įvairių būdų. Tačiau neramu, kad didžiųjų rinkos žaidėjų iniciatyva formuojasi pavojingas ir žalingas precedentas spręsti savo problemas tiekėjų sąskaita – jis gali sukelti domino efektą, o tada greitas ir liūdnas pasekmes ekonomikai bus sunku net prognozuoti. Daugiau galių turinčių didžiųjų bendrovių elgesys yra stebimas, o tokio, turinčio dešimtis tūkstančių tiekėjų, – juo labiau. Nevykdymas įsipareigojimų tiekėjams per visą tiekimo grandinę labai greitai sukeltų komą visai Lietuvos ekonomikai. Toks „Senukų“ elgesys primena 4 Oskarais apdovanoto filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ herojų Mosą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo artimųjų gerove besirūpinantis asmuo, bet iš tikrųjų – tikras gobšuolis, pasirengęs net mirti dėl lagamino pinigų.

Kokių veiksmų reikėtų imtis šioje situacijoje? Vyriausybė: turi labai greitai sukurti mechanizmus, leidžiančius išsaugoti sunkumus patiriančių įmonių gyvastį – savotiškų plaučių ventiliavimo aparatų, kad ligonė-bendrovė galėtų išgyventi kritinį ligos etapą. Galbūt valdžia, esant sunkiai situacijai, net galėtų perimti svarbių Lietuvai įmonių valdymą (beveik nacionalizuoti), kaip ketina elgtis prancūzai. Verslas savo ruožtu turėtų aktyviai ieškoti veiklos alternatyvų, kurios leistų bent iš dalies amortizuoti katastrofiškus pandemijos padarinius. Gal motyvacijos verta semtis iš restoranų savininkų, kurie kuria bent minimalias paslaugų grandines (maisto gamyba ir pristatymas dirbančioms bendrovėms, į namus ir pan.), internetinės prekybos greitas vystymas (beje, „Senukai“ turi ir tokią galimybę – tik didink apsukas), kaip tai daro prekybos tinklai ir kt., vadinasi, ir pajamų šaltinius.

VŽ nuomone, „Senukai“ ir kiti, kuriems gali kilti panašių „taktinių“ pagundų, turėtų atminti, kad toks kelias yra ne tik netinkamas verslo etikos požiūriu, bet ir amoralus bei griaunantis tarpusavio pasitikėjimą, todėl gali išprovokuoti ir tiekėjus imtis drastiškų atsakomųjų priemonių, pavyzdžiui, kelti bankroto bylas, sutarus nebetiekti prekių ir pan., o tai neabejotinai sukeltų problemų veiklos tęstinumui. Akcininkai privalo imtis skubių kitokių priemonių, pavyzdžiui, nedelsiant parduoti nebūtiną turtą (pastatus, tragikomiškai atrodantį šioje situacijoje keliolika milijonų kainuojantį privatų lėktuvą), įlieti papildomo kapitalo ir pan.