Politikos viražai skurdo ekonomikoje

Pastaruoju metu kaip niekad užderėjo sprendimų, turinčių pagerinti mažiausiai uždirbančių žmonių finansinę padėtį: minimali mėnesio alga (MMA) padidinta nuo 350 iki 380 eurų, neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) – nuo 200 iki 310 eurų. MMA požiūriu trumpam net pralenkėme Latviją (370 eurų), tačiau mūsų sprendimas užgavo latvių ambicijas ir nuo kitų metų jie planuoja mus vėl palikti užnugaryje. Tai padaryti jiems leidžia aukštesnis nei Lietuvoje vidutinio darbo užmokesčio lygis.

Senokai tvirtinau, kad lankstesnio Darbo kodekso įgyvendinimas negali būti vienpusis veiksmas. Jeigu darbuotojas turės mažiau garantijų atleidimo iš darbo atveju, tai privalo būti atlyginta tiek didesniu darbo užmokesčiu, tiek dosnesne nedarbo išmokų kompensacija. Kitaip tariant, naujasis Darbo kodeksas būtinas, bet ne bet kokia kaina.

Taigi buvo tinkama derinti MMA didinimą su naujo darbo rinkos reguliavimo režimo įsigaliojimu. Kita vertus, jis negali būti tvaraus ir ilgalaikio vidutinio darbo užmokesčio augimo veiksnys. Tokį postūmį gali suteikti tik darbo našumo natūrine ir vertine išraiška didinimas. Deja, ši perspektyva atrodo gana miglota, atsižvelgiant į silpnoką investicijų procesą. Globalios ekonomikos problemos, „Brexit“ iškeltas Damoklo kardas virš Europos Sąjungos ateities, kitokie neapibrėžtumai sulaiko įmones nuo investavimo į gamybos plėtrą ir technologinį atsinaujinimą.

Reikia pripažinti, kad naujajame socialiniame modelyje numatyta nedarbo išmokų pagalvėlė galėjo būti ir minkštesnė. Bendrą 20 metų stažą turintis ir vidutinio dydžio darbo užmokestį gaunantis darbuotojas atleidimo atveju Latvijoje per pirmuosius tris mėnesius gali tikėtis 60% darbo užmokesčio, Estijoje – 50, Lietuvoje – 47% , po 4–6 mėnesių – atitinkamai 45%, 40% ir 34%. Po atleidimo praėjus 7–9 mėnesiams, bedarbiui Estijoje mokama 40%, Latvijoje – 23% vidutinio darbo užmokesčio išmoka, o Lietuvoje nieko nemokama.

Dar viena socialinio modelio naujovė aktuali ne mažiausiai, o daugiausia uždirbantiems darbuotojams. Tai socialinio draudimo įnašų ribos – 120 vidutinių darbo užmokesčių per metus, arba 10 per mėnesį lygio, – bus palaipsniui mažinamos artimiausius šešerius metus, kol pasieks 60 (5 per mėnesį) VDU. Dabartinis ribų lygis yra veikiau simbolinis aktas, nes tokie atlyginimai dažniau pasitaiko aukštųjų mokyklų absolventų svajonėse nei realybėje. Tik 2022 m. socialinio draudimo įnašų ribojimas jau turės apčiuopiamesnę įtaką ekonominiams procesams.

Nors progresinių gyventojų pajamų mokesčio tarifų šalininkai to dar neįsisąmonino, „Sodros“ mokesčių ribų nustatymas yra parankus motyvas jų mėgstamai idėjai vėl kelti į viešumą. Atsirastų galimybė argumentuoti, kad „Sodros“ įnašų maksimumas turėtų būti slenkstis, nuo kurio įsigaliotų aukštesnis GPM tarifas. Tiesa, tuo tikslu tektų atlikti dar vieną higieninę operaciją – pagrindiniu socialinio draudimo įnašų mokėtoju paversti ne darbdavį, o darbuotoją. Tuomet jis, o ne darbdavys, gautų visą socialinio draudimo įnašų naštos mažinimo naudą.