Y karta darbo rinkoje: reikia įdomios veiklos ir gero užmokesčio

Pastaruoju metu nestinga apklausų ir tyrimų, kuriuose darbdaviams patariama, kaip šie turėtų taikytis prie Y kartos poreikių. Atsižvelgiant į ekonominę tikrovę – aukštą jaunimo nedarbo lygį, vangų ES ekonomikos atsigavimą – ar tikrai ja

Taip, jie gali diktuoti tam tikras sąlygas. Pirmiausia, todėl, kad Y karta, t. y. gimusieji maždaug nuo 1984 m. iki 2000 m., yra vertingi jau vien tuo, kad jie yra darbo rinkoje. Lietuvoje gyventojų mažėja, taigi į darbo rinką ateinantis jaunimas yra savaime svarbus. Galima sakyti, kad jie turi pranašumą darbo rinkoje, nes jaunų darbuotojų paklausa didelė, o pasiūla menka. Tai lemia ir didesnius jų atlyginimus: jei pažvelgtume į darbo užmokesčio statistiką pagal amžiaus grupes, pamatytume, kad Y kartos žmonės, palyginti su kitomis amžiaus grupėmis, vidutiniškai uždirba daugiau. Taigi viena vertus, atlyginimus lemia pasiūlos ir paklausos santykis, kuris, šiuo atveju, jaunimo pusėje, ir tai, kad iš esmės šios kartos žmonės yra išsilavinę, išprusę. Visas jų edukacinis procesas formavosi aplinkoje, kurios pagrindą sudarė skaitmeninės technologijos. Tai irgi suteikia pranašumą, palyginti su vyresnėmis kartomis. Taigi tai yra objektyvūs kriterijai.

Y kartos žmonės pasižymi ir tuo, kad, kalbant apibendrintai, jie nėra linkę saistyti savęs su viena darboviete. Šių žmonių nuostatos, požiūriai formavosi saugioje aplinkoje. Stabilumas šiems žmonėms yra norma. Y karta nejuto grėsmės, kaip visuomenės reiškinio. Todėl jauniems žmonėms lengviau mesti darbą, lengviau rizikuoti, nes už viso to nėra neigiamos patirties. Toks požiūris turi ir privalumų, ir trūkumų. Gal jis nėra itin palankus darbdaviams, tačiau susidūrę su diktatu jauni žmonės nelinkę taikstytis. Tai yra gerai.

Jei padėtis tokia palanki jauniems darbuotojams, kodėl jaunimo nedarbo lygis didesnis už šalies vidurkį?

Pirmiausia, ne kiekvienas žmogus savo potencialą išnaudoja. Taip, Y kartai skaitmeninės technologijos artimos, tačiau tai dar nereiškia, kad jie bus geri darbuotojai. Nes viena yra naudotis jomis pramogai, o visai kas kita naudotis taip, kad kurtum kažkam vertę. Tai visiškai skirtingos tikrovės.

Yra tyrimų, kurie aiškiai rodo, kad visų gyvų organizmų, kurie gyvuoja nekonfliktinėje aplinkoje, motyvacinės sistemos silpsta. Y karta čia – jokia išimtis. Dalis jaunų žmonių, kurie gyveno viskuo aprūpinti, nesistengia gerovės kurti patys. Gal jie ir neturi visko, ko norėtų, tačiau pagrindiniai poreikiai patenkinti. Šių žmonių problema yra veiklos motyvacijos trūkumas. Pavyzdys čia yra jauni žmonės, kurie nesimoko ir nedirba. Lietuvoje jų priskaičiuojama tūkstančiais, Europoje – šimtais tūkstančių. Taigi turime du reiškinius: viena vertus, kalbame apie jaunus žmones, kurių potencialas – didelis, kurie prisitaikę prie aukštųjų technologijų, išsilavinę ir gali daug nuveikti, kita vertus, dalis jaunimo nenori nieko. Ir pastarieji – nė tik iš socialiai problemiškų šeimų.

Kas lemia, kad mūsų šalies jaunuoliai, išvykę į aukšto nedarbo šalis, vis dėlto įsidarbina?

Ne visi darbą suvokia kaip privalomą. Kai kurių Y kartos žmonių nuostatos dėl darbo itin lanksčios: galima dirbti, galima ir nedirbti, gyventi su tėvais ir patenkinti minimalius poreikius. Taigi dalis jaunimo darbo net neieško. Pavyzdžiui, Ispanijoje jaunimo nedarbas milžiniškas, bet kai lietuviai nuvyksta į Ispaniją, darbo randa. Ką jau kalbėti apie atvykusius iš Rumunijos, Bulgarijos. Taigi ar darbo yra, ar nėra, lemia ir vertybinis požiūris į darbą, ir nuostata, kokią gerovę su konkrečiomis pajamomis tam tikras žmogus nori susikurti.

Dar vienas dalykas – įdomaus darbo paieškos. Jau kuris laikas mokyklose pabrėžiamas įdomumas, smagumas, tad ir jas palikus ieškoma to paties: kad būtų įdomu, smagu.

Taigi iš Lietuvos išvažiuoja daug jaunų žmonių ir todėl, kad pas mus dominuoja žemo technologinio lygio darbo vietos. Mums dar vis labai trūksta investicijų, kur būtų kuriamos aukštos pridėtinės vertės darbo vietos, dėl kurių jaunimas nekonkuruotų su vyresniais žmonėmis. Deja, pas mus dar labai daug darbo vietų sukuriama valstybės tarnyboje, sektoriuose, kurie nėra imlūs aukštosioms technologijoms. Mums tenkantis iššūkis – spartinti investicijų inovatyvumą.

Jeigu dalis jaunimo nė nesistengia įsitvirtinti darbo rinkoje, kokios galimos ilgalaikės pasekmės?

Tai nėra vien Lietuvos problema. Nemotyvuotas jaunimas yra visų gerovės valstybių problema. Pažvelgę į Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Pasaulio banko ataskaitas matome, kad visame pasaulyje trūksta darbuotojų, o nedirbančio jaunimo gretos didėja.

Priežasčių reikėtų ieškoti švietimo sistemoje. Nuostatos dėl darbo yra socialinių emocinių kompetencijų dalis. Kad jos būtų suformuotos, būtina kryptingai dirbti dar mokykloje. Vaikai turi išmokti mokytis, įgyti motyvaciją. Jei to neišmokysime mokykloje, neįdiegsime noro siekti, bedarbio išmokyti naujos profesijos nebepavyks, nes jis bus nemotyvuotas mokytis. Lietuvoje tai ypač svarbu, nes mums kiekvienas jaunas žmogus – ypatingas turtas. Mes negalime sau leisti, kad jauni žmonės nemokėtų socializuoti, išreikšti savęs.

Antras labai svarbus dėmuo yra darbo užmokestis. Jeigu pas mus drauge su darbdaviais nebus ieškoma būdų, kaip didinti darbo užmokestį, drauge nedidinant verslo sąnaudų, emigracija nesibaigs. Dabar turime tokią padėtį, kai mūsų ekonomika stiprėja, o sociumas – ne. Tuo pačiu menksta ir darbo rinkos patrauklumas jaunimui. Visa tai ypač svarbu galvojant apie Z kartą, kurie veiklą apskritai linkę rinktis pirmiausia pagal tai, kiek ji jiems įdomi.