Prekybos NT ekspertas apie tikimybę, kad į Lietuvą ateis didelių tinklų: turėsiu jus nuvilti

Kaip suprantu, esate optimistiškai nusiteikęs dėl situacijos investicinių sandorių segmente 2025 m.?

Turi būti optimistas, nes visi fundamentalūs veiksniai tarsi rodo tokią kryptį. 

Daugybę metų dirbdamas kitose šalyse visuomet buvau autsaideris, dirbau kompanijose, kurios turėjo būti restruktūrizuotos, padailintos, kad veiktų geriau. Ir jei nesi optimistas, kam išvis pradėti?

Net per krizę galima rasti galimybių. Kai žmonės sako, kad biurų segmentui nesiseka gerai, tai taip pat nereiškia, jog reikia susikoncentruoti biurų segmente. Yra daugybė kitų segmentų, į kuriuos galima nukreipti dėmesį.

Kad biurų segmentui sekasi prastai, sutinka visi. Kokie, jūsų nuomone, yra kiti segmentai, kurie galėtų būti patrauklūs investuotojams?

Gal kiek juokinga, kad aš, daugybę metų dirbęs prekybos sektoriuje, pozityviai apie jį kalbėsiu. Tai nėra šventasis gralis tarp segmentų, bet jis paprastai demonstruoja gerus rezultatus net per krizę. Pavyzdžiui, pandemija palietė visus sektorius, tačiau kas nutiko su prekyba? Iš esmės ji išliko kaip vienas atspariausių sektorių. Radosi automatizuotų parduotuvių, paskutinės mylios (angl. last mile) pristatymas, procesai buvo automatizuoti.

Aš pats buvau atsakingas už „Iki“ automatizuotų parduotuvių projektą. Tai pavyzdys, kad jeigu kas nors stagnuoja ar patiria krizę, nereiškia, kad situacija nesuteikia kitų galimybių. 

Dabar mažmeninės prekybos segmentas yra vienas tų, kuris įvairiomis aplinkybėmis veikia gerai. Esmė yra paklausa, net, sakyčiau, būtinybė, o to nebūtų galima pasakyti, pavyzdžiui, apie biurus. 

Didelis, gražus biuras aktualus tuomet, kai verslui einasi gerai. Jei nesiseka, neieškosi kito biuro, nesikelsi į geresnį pastatą, – sako Y. Georgievas. 

Pastaruoju metu investuotojai atkreipė dėmesį į prekybos parkus. Tačiau tokių Lietuvoje kol kas nėra itin daug, taigi norintys jų įsigyti žvalgėsi ir sudarinėjo sandorius, pavyzdžiui, Lenkijoje. Ar šis segmentas augs Lietuvoje?

Esu didelis prekybos parkų gerbėjas. Nors ankstesniame mano darbe nedarėme daug tokių projektų, nes galbūt rinka dar nebuvo tam pasirengusi. Tačiau pažiūrėkime į Europą, pavyzdžiui, Rumunijoje yra didžiulių prekybos parkų. 

Kalbėjau su žmonėmis Lietuvoje ir atkreipiau jų dėmesį į prekybos parkus. Kartais girdžiu nuomonę, kad mes esame šiauriau, pas mus šalta ir tokie objektai nebūtų labai patogūs. 

Prekybos parkų koncepcija remiasi tuo, kad turi patogų parkavimą visiems turimiems nuomininkams pasiekti. Sutinku, gal žiemą tai ne pats patogiausias būdas apsipirkti, bet yra kitų pozityvių tokios koncepcijos aspektų. Ir dažniausiai jie lemia žemesnes sąnaudas.

Vienas didelis prekybos centras sukuria daug įvairių sąnaudų, kurias turi dengti: nuo rinkodaros, valymo ir t. t. To nėra prekybos parke. 

Ši koncepcija yra ir efektyvesnė. Žiūrint į bendras mažmeninės prekybos tendencijas, visi verslai siekia efektyvumo. Taigi gali būti, kad tik laiko klausimas, kada matysime šios koncepcijos plėtrą Baltijos šalyse. Jau turime pavyzdžių, vienas jų – „Una“. 

Man atrodo, kad šios dvi turto klasės tenkina skirtingus klientų poreikius. Prekybos centrai skirti labiau laisvalaikiui, pasivaikščioti ir galbūt net apsipirkti ekspromtu, o prekybos parkai – motyvuotiems pirkėjams, kurie tiksliai žino, ko jiems reikia, ir atvykstantiems į konkrečią parduotuvę.

Kai kurios kompanijos, Europoje plėtojančios prekybos parkus, juos vadina patogia mažmenine prekyba. Čia yra labai daug semantikos. Prekybos centrai skirti laisvalaikiui, laikui su šeima, tiesiog laikui praleisti, tarkime, savaitgalį.

O prekybos parkai tenkina konkrečius poreikius. Juose gali būti ne tik maisto prekių parduotuvė, bet ir koks „Pepco“ ar „Sinsay“. Prekybos parke iš esmės gali veikti beveik tie patys nuomininkai, kaip ir prekybos centre. Pradedant nuo greitojo maisto operatorių, kurie dažniausiai renkasi atskirą pastatą, pageidautina parko viduryje, su aptarnavimu automobilyje, kas generuoja 40–45% jų apyvartos. 

Taip pat tokiame parke gali būti ir banko padalinys, degalinė, įvairių restoranų ir, žinoma, visokių kitokių parduotuvių bei paslaugų. Europoje matome koncepcijų, kurios tokiuose parkuose bando pasiūlyti ir prekybinių sandėlių (angl. stock office), kurie yra labai populiarūs Lietuvoje šiuo metu. Taigi tokie parkai tampa patrauklūs vieno sustojimo apsipirkimui.

Ne vienus metus, net ir po to, kai atėjo „Lidl“, Lietuvoje tvyro lūkestis, kad sulauksime ir kitų didžiųjų tinklų, pavyzdžiui, „Aldi“. Kaip manote, ar toks lūkestis pagrįstas ir ar sunku būtų jiems plėstis?

Turėsiu jus nuvilti – ne. Žengdami į naują šalį tinklai skaičiuoja rinkos dydį – pardavimų apimtį. Vertina konkurenciją, jos užimamą dalį. Taigi turi turėti pakankamą pardavimų apimtį ir būti tikras, kad tavo koncepcija yra pakankamai stipri, jog paimtų dalį pirkėjų iš kitų dalyvių. 

Deja, Lietuvoje rinka yra gana kompaktiška, o 5 didžiausi dalyviai iš esmės yra pasidalinę rinką. Žinoma, turime ir mažesnių tinklų, kurie užpildo nišas. Bet žiūrėdamas į visą paveikslą nematau vietos gana dideliam konkurentui įeiti ir likti. 

Bet ar situacija nebuvo tokia pati prieš ateinant „Lidl“? Bent jau taip atrodė.

Jei ateityje pardavimų apimtis padidėtų, o tai galima padaryti dviem būdais – gerėjančiais demografiniais rodikliais arba perkamąja galia, tuomet ją galėtų dalintis daugiau žaidėjų. Tačiau reikia suprasti, kad pradėti veiklą naujoje šalyje yra daug sunkiau nei vietos konkurentams plėstis. 

Taigi netikiu, jog turime pakankamai prekybos apimties dabar ar net ateinančius 10 metų, kad kitas didelis tinklas ateitų, liktų ir jaustųsi komfortiškai šioje aplinkoje, – sako Y. Georgievas.

Tiesą sakant, labiau tikėčiausi persiskirstymo tarp jau esančių dalyvių. Vardų minėti nenoriu. „Iki“ sandoris nepavyko, bet būsiu drąsus sakydamas, kad šios, t. y. susijungimų, durys dar nėra uždarytos.

Ne mažiau laukiama ir naujų prekybos centrų, pavyzdžiui, antrojo „Akropolio“ statybų. Visgi šis projektas trunka ilgai. Kas tai lemia: ilgi planavimo terminai, ilgos koncepcijos paieškos ar kokios kitos priežastys?

Vėlgi mes prieiname prie to paties klausimo – ar turime pakankamą paklausą tokiam dideliam objektui. Ir turint omenyje ekonomines sąlygas, geopolitinę situaciją, kuri nepadeda, planuoti tokiam monstrui reikia tikrai stabilios aplinkos. Niekuomet nedarai tokių projektų chaotiškoje aplinkoje.

Nemanau, kad dabartinėje aplinkoje tokie planai būtų įgyvendinti. Tikrai nėra problemos sugalvoti gerą koncepciją – pasaulis pilnas idėjų ir pavyzdžių. Visa esmė – kada imtis tokių didelių investicijų. Dabar turbūt nėra geras laikas. 

Objektą reikės ir užpildyti. O kaip tai padaryti, kai daugelis verslų, ypač tarptautinių, atsitraukė?

Žinoma, laikas vaidina didelį vaidmenį. Kartais reikia tiesiog palaukti, kol praeis audra. Tačiau jeigu negalime nieko pakeisti, orientuokimės į kitus segmentus.

Koks turtas dar galėtų būti patrauklus investuotojams?

Yra dar vienas segmentas, kuris randasi. Ir nereikia labai daug gilintis, kad jį suprastume, – tai slaugos segmentas, skirtas senjorams. 

Turime gerų pavyzdžių Šiaurės šalyse, nes galbūt valstybės nepatenkina tam tikrų poreikių, taigi kompanijos bando užpildyti šią spragą. Kartais jos bendradarbiauja su valstybės institucijomis, nes, pavyzdžiui, valstybė negali pasiūlyti infrastruktūros, patalpų. 

Kai kalbame apie perspektyvius segmentus, ypač krizės kontekste, reikia orientuotis į vietos paklausą. Ir šiuo atveju tokia paklausa bus išties nemaža, nes visos Europos šalys susiduria su ta pačia senėjimo problema, – tvirtina Y. Georgievas.

Jau ir Lietuvoje yra tokių investicijų pavyzdžių, visgi, tai tik pirmieji žingsniai. Rinka vis dar labai jauna tokioms paslaugoms, bet toli žvalgytis nereikia – Šiaurės šalys jau stipriai plėtoja šį segmentą. Taigi nėra abejonių, kad ilgainiui tendencija pasieks ir Baltijos šalis.