Istorikas E. Aleksandravičius: apie mecenatystę ir gražųjį kapitalizmo veidą

Prof. Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centro vadovas. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

„Kapitalizmo grožio yra tik tiek, kiek turtingas žmogus apsigręžia ir išdalija savo perteklių“, – sako prof. Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centro vadovas. Šnekėjomės su juo apie mecenatystės, labdarybės tradiciją Vasario 16-osios Lietuvoje ir pokariu svečiose šalyse, sovietmečio mentaliteto palikimą, vis dar klestinčią nuvorišų kultūrą ir šviesius labdarybės proveržius mūsų dienomis.

„Mums pakeliui“, – linkteli profesorius, kai paaiškinu, kodėl „Verslo klasėje“ rašome apie mecenatus ar labdarius, nesvarbu, kaip pavadinsi. Tačiau atsisako būti LDK laikų mecenatystės ekspertu – jo domėjimosi sritis apima XIX a. ir Vasario 16-osios Lietuvą. Ties ja ir sustojame, kai metusi žvilgsnį pro Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos langą pakiliai aiškinu, kad tarpukariu buvo apstu ir mecenatų, ir labdaros draugijų, o ana ten, kitoje Maironio gatvės pusėje, pilkuojantys Vytauto Didžiojo karo ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejai buvo pastatyti už lėšas, Lietuvos žmonių suaukotas per visuotinę labdaros akciją, kai 1930–1936 m. tuomečio Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus statybai buvo surinkta 1 mln. litų.

„Deja, deja, mūsų pilietinės visuomenės jėga nebuvo tokia stipri, nelygintina nei su čekais ar lenkais, nei su estais, latviais, juolab skandinavais, – pakilų nusiteikimą gesina prof. E. Aleksandravičius. – Pažiūrėk į estų Nacionalinį operos teatrą, 1913 m. jis buvo pastatytas vadovaujant draugijai „Estija“. Mes Kaune turime Valstybės teatrą, 1892 m.?pastatytą gubernatoriaus, ruskių, laikais, o žodis „valstybės“ reiškia ne jo svarbą, bet tai, kad teatras buvo išlaikomas iš valstybės biudžeto. O estai patys susimetė pinigų, prikėlė mecenatų paramą ir pasistatė teatrą. Čia esminis dalykas.“