Mokytojo vasara – profesijos sutvirtinimo sakramentas ir išgyvenimo paketas

Patys mokytojai juokauja, kad švietime gero gyvenimo kriterijai susiaurėja iki dviejų laimės žiburių: paskaityti ir išsimiegoti. O ką iš tiesų jie veikia per vasaros atostogas?

Dirbti ar nedirbti?

Mitai, kad mokytojai meškiškai vartosi guoliuose per rudens, žiemos ar pavasario atostogas, jau gal nebeskraido. Ir visgi kaip pavydu, kad pedagogams priklauso poilsiauti net 40 darbo dienų per metus – dvigubai ilgiau nei įprasto pasaulio žmonėms, o ir vasara visa malonumams. Ką šitiek laiko veikti? Ogi tą, ką veikia neatostogaujantys žmonės: skaito, rašo, bendrauja, augina gėles, pomidorus ir prisimena savus vaikus, „kultūrinasi“, ravi, kontempliuoja, lanko dvarus, miega, keliauja ar eina į piligriminius žygius. Dar naudojasi proga prisidurti prie algos dirbdami vaikų stovyklose, organizuodami mokymus, korepetitoriaudami, kepdami tortus, uogaudami ar kt. Mano patirtis tiek dirbant švietime, tiek užaugus tarp pedagogų byloja, kad mokytojų atostogos greitai išsenka ir išimtiniu atveju trunka mėnesį, nes galvose ima čirkšti skambučiai, primenantys, kad laikas ruoštis naujiems mokslo metams.