Tėvai prie mokyklos ekrano

Darius Buta: „Visos krizės yra puiki proga organizacijoms keistis.“ Aušros Seibutyties-Butienės nuotr.

„Nuotolinis mokymasis, kai mokytoju visą dieną dirba tėvai, vaiką daro liūtu ne tik pagal horoskopą. Vėl rūkau pusę valandos lauke, pabėgęs iš pamokų ir pasislėpęs nuo antroko“, – feisbuko sienoje prisipažįsta Darius Buta.

„Šį kartą neištvėriau anglų. Tema – „I like / I don’t like“, – Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų Korporatyvinių reikalų ir komunikacijos skyriaus vadovas neslepia, kad emocijas namuose suvaldyti nėra lengva. – Čia man ir iššovė. Tikrai supratau, kad „I don’t like“ dirbti mokytoju visu etatu dar prie savo visų kitų darbų.“

Kai galva tarp tų dviejų vaidmenų šokinėja...

Straipsnį apie tėvų vaidmenį mokykloje pradėjau dar prieš atsirandant virusui – negalėdama numanyti, kaip kitaip gyvensime tekstui pasirodžius. Tačiau vaikų ugdytojai jau ir tada pabrėžė, kad didžiausia atsakomybė šiame procese vis dėlto tenka šeimai. Ir jei šeimos taisyklės bus kitokios negu mokyklos, rezultatas bus didelis fiasko. Kalbėjome apie tai, kad tėvus į ugdymo veiklą įtraukti įmanoma, bet reikia dėti daug pastangų. Tačiau per karantiną padėtis apsivertė aukštyn kojomis. Mokykla atkeliavo į namus.