Knygos: Kas Lietuvoje renka. Ir ką?

Mažvydas Jastramskis, Jūratė Kavaliauskaitė, Vaidas Morkevičius, Ieva Petronytė-Urbonavičienė , „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus? Trijų kūnų problema Lietuvos politikoje“, Vilniaus universiteto leidykla, 2018 m., p. 404.

Viena Lietuvos žurnalistikos aksiomų – norint užtikrinti straipsnio objektyvumą reikia dviejų nuomonių ir eksperto komentaro.

Toks ekspertas – patogi ir beveik dieviška pozicija, kurioje labai lengva išsakyti nuomonę neapsisunkinant atsakomybe. Ir dažnai kuo ta pozicija kritiškesnė – tuo palankiau žurnalistų šis ekspertas vertinamas: jis formuoja antraštes, žinias ir sukuria žiūrovų bei skaitytojų labai mėgstamą konfliktą tarp kvailos valdžios ir beveik visažinių mokytojų.

Rašant apie politiką tų ekspertų vietą užima politologai (ir dar keli sociologai bei komunikacijos specialistai). Ir, reikia pasakyti, šie ekspertai ne visada elgiasi atsakingai: pasitaiko ir manipuliavimo, ir simpatijų, ir nepagrįsto kalbėjimo. Tačiau turbūt didžiausia politikos ekspertų nuodėmė – iškelti kokią nors teoriją ir paskelbti ją pernelyg nepasigilinus į faktus. Per žiniasklaidos stiprintuvą šios idėjos greitai plinta ne tik tarp politinės bendruomenės, bet ir visuomenėje, ir vėliau kartais tampa save išpildančiomis pranašystėmis. Taip ekspertai nejučiomis paverčiami net ne publicistais, bet propagandininkais, o šalis pradeda rimtai tapatintis su politiniais horoskopais apie „dvi Lietuvas“ ar protesto elektoratus.