Snobiška bomba: kaip aš ruošiausi interviu

Ir tik kasetės gali suteikti būstui tinkamą pižoniškumo lygį. „Wikipedios“ nuotr.

Neslėpsiu, nenuliūdau. Net atvirkščiai – buvau visiškai patenkintas. Žinoma, negaliu sakyti, kad skambučio iš tikrai madingo žurnalo ir pasiūlymo pasikalbėti su manim mano buto interjere laukdavau kiekvieną rytą, bet jo sulaukęs – nenustebau. Nes turiu ką pasakyti, paaiškinti ir pamokyti.

Gal net ir parodyti. Štai darbo stalas. Ką jis pasakoja apie šeimininką? Švarus paviršius ir nešiojamasis ant jo. Kitaip sakant, supratau – nieko intriguojančio jis nepasakoja, ir nedelsdamas suirzau. O juk jie mėgsta fotografuoti stalus ir duoti skaitytojams kokią nors pikantišką detalę. Fajansinį delfiną, rankų darbo senelio piniginę ar net demonstratyviai demokratišką daikčiuką – „Iki“ magnetą su Bartu Simpsonu.

Ištraukiau stalčių. Viduje buvo tokia pati ideali tvarka kaip ir viršuje. Iš specialios smulkioms matavimo priemonėms skirtos dėžutės paėmiau šviežiai nusipirktą mechaninį skaičiuotuvą. Puikus daiktas – paspaudi mygtuką, skaičių eilėje pasisuka ratas ir išlenda vienetas. Dar kartą paspaudi – išlenda dvejetas. Tokius skaičiuotuvus naudoja stiuardesės ir nemokamų renginių organizatoriai – žmonėms skaičiuoti. Aš prietaisui esu numatęs kitokių objektų skaičiavimo ateitį. O jei paklaus – kokią ateitį? Na, atsakysiu, skaičiuotuvo man reikia... Vėliau, vėliau sugalvosiu. Jis buvo panašus į futbolo teisėjo švilpuką su skaičiais ir ant plyno stalviršio gulėjo labai įžūliai. Atrodė kaip nežinomos ideologijos simbolis. Dar blogiau – vienišas skaičiuotuvas gali išprovokuoti nemalonų pranešimą apie mano norus savo humanitarinių tyrimų minkštumą kompensuoti tiksliųjų mokslų, šiuo atveju – statistikos, įrankiais.