Ar Lietuvai reikia ilgalaikės imigracijos strategijos?
Tai kaipgi mes augame, jeigu nuolat senstame ir mūsų miršta daugiau negu gimsta? Atsakymas paprastas – dėka imigrantų. Užsienio piliečių šiuo metu turime daugiau nei 211.000 arba daugiau nei 7,3 % visuomenės. Palyginti, 2021 metais užsieniečių Lietuvoje gyveno apie 87.000 ir jie sudarė vos 3,12 % visuomenės. Taigi, imigrantai nebėra išimtis – jie tampa struktūrine Lietuvos visuomenės dalimi.
Neieško ilgalaikių sprendimo būdų
Tokį staigų užsieniečių skaičiaus augimą daugiausiai nulėmė Rusijos neteisėtas karas prieš Ukrainą ir Baltarusijos režimo veiksmai prieš savo piliečius. Tai akivaizdžiai rodo mūsų šalyje gyvenančių užsienio piliečių TOP 3: ukrainiečių turime daugiau kaip 77.000, baltarusių – 51.000, o rusų – 14.000. Didele dalimi užsieniečių imigraciją lėmė ir mūsų verslai, darbo jėgos trūkumo ir lietuvių nenoro dirbti tam tikrus darbus problemą spręsdami, atsivežant darbo jėgos iš užsienio. Taip pat nereikėtų pamiršti ir fakto, kad, augant Lietuvos ekonomikai ir gerėjant gyvenimo sąlygoms, Lietuva vis labiau tampa patrauklia šalimi imigrantams, ieškantiems geresnio gyvenimo.
Turėdami istoriškai didžiausią kiekį užsieniečių susiduriame su problemomis, kurios anksčiau atrodė labiau teorinės ir mažiau vertos dėmesio. Pirma, ar turime integruoti Lietuvoje jau esančius užsieniečius į mūsų visuomenę? Jeigu turime, tuomet kyla ne mažiau svarbus klausimas – kaip? Antra, ar Lietuvos ekonomika gali toliau sparčiai augti be užsieniečių? Jeigu negali, tai kokią imigracijos strategiją turime pasirinkti, kad šis augimas būtų tvarus?
Abi problemos nėra paprastos ir reikalauja gilios analizės įvairiais aspektais. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad abi šias problemas vienija tai, jog joms abiem Lietuva iki šiol neturi ir, panašu, aktyviai neieško ilgalaikių sprendimo būdų. Tai atspindintis lakmuso popierėlis yra Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, kuris keičiamas kone kasmet ir kuriame minima užsieniečių integracija daugiausiai suprantama siaurai, – kaip pagalba pabėgėliams.
Dabartinė strategija neaktuali ir neveikianti
Dar vienas pavyzdys – 2018 m. Seimo patvirtinta Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategija. Iš šio ambicingo dokumento pavadinimo matyti, jog jis galios dar 5 metus. Tačiau de facto šis dokumentas yra akivaizdžiai nebeaktualus, nes buvo priimtas prieškovidiniais laikais, kai užsieniečių procentas buvo gerokai mažesnis, Baltarusijoje dar nebuvo įvykę suklastoti rinkimai ir Rusija nebuvo pradėjusi neteisėto plataus masto puolimo Ukrainoje.
Šio dokumento neaktualumą patvirtina tai, kad daugiausiai jis fokusavosi į gimstamumo didinimą, vyresnio amžiaus žmonių užimtumą ir užsienyje gyvenančių lietuvių grįžimą į Lietuvą. Užsieniečių imigracijai ir integracijai šiame dokumente beveik neskiriama dėmesio. O realybė parodė, kad gyventojų skaičiaus mažėjimo, visuomenės senėjimo ir ekonomikos augimo problemų sprendimas be užsienio imigrantų bent šiai dienai nėra įmanomas.
Taigi situaciją turime tokią, kad strategiją lyg ir turime, tačiau ji nėra aktuali ir nėra veikianti. Bet juk Lietuvos ekonomika auga, su daugeliu problemų susitvarkome. Pavyzdžiui, Lietuva pavyzdingai padėjo Ukrainos karo pabėgėliams itin operatyviai sudarydama sąlygas jiems dirbti, mokytis, integruotis į visuomenę. Tai gal mums ir nereikia jokios ilgalaikės imigracijos strategijos? Ypač dabartiniais laikais, kai stabilu yra tik tai, jog viskas nuolat kinta. Juk galėtume tiesiog operatyviai reaguoti į situacijas ir viską išspręstume?
Verta mokytis iš kitų šalių pavyzdžių
Valstybei būtina turėti ilgalaikę imigracijos strategiją, nes migracija tiesiogiai veikia jos demografinį stabilumą, darbo rinką ir visuomenės sanglaudą. Ilgalaikė strategija leidžia ne tik planuoti, kokių specialistų reikės ateityje, bet ir kurti sąlygas jų integracijai: kalbos mokymui, kvalifikacijos pripažinimui, socialinei įtraukčiai. Tokia politika padeda išvengti chaotiško reagavimo į trumpalaikes darbo rinkos spragas ir užtikrina, kad atvykstantys žmonės taptų visaverčiais visuomenės nariais, o ne laikinais darbo jėgos pakaitalais. Kanada ar Australija šiuo atžvilgiu gali būti pavyzdžiai – jų daugiamečiai imigracijos planai leidžia subalansuoti ekonominius, humanitarinius ir socialinius interesus.
Vien operatyvus reagavimas į besikeičiančią migracijos situaciją nėra pakankamas, nes tokia politika dažniausiai tampa krizių valdymu, o ne valstybės raidos planavimu. Kai sprendimai priimami tik tada, kai problema jau išryškėjusi, – kaip, pavyzdžiui, Vokietijos atvejis per 2015 metų pabėgėlių krizę, – tai lemia neapibrėžtumą, socialinę įtampą ir didesnes integracijos sąnaudas.
Būtina sukurti visapusiškos migracijos strategiją
Be ilgalaikės strategijos migracijos klausimai išlieka fragmentiški: institucijos veikia nesuderintai, visuomenė neturi aiškios krypties, o politiniai sprendimai tampa priklausomi nuo momentinių nuotaikų ar išorinių įvykių. O nuosekli ir ilgalaikė imigracijos politika suteikia valstybei galimybę pačiai formuoti migracijos procesus, užuot buvusiai jų pasekme, bei stiprina tiek jos ekonominį atsparumą, tiek visuomenės pasitikėjimą valstybės gebėjimu tvarkytis su globaliais iššūkiais. Čia vertėtų priminti, kad Lietuva dėl darbo jėgos konkuruoja su visu pasauliu. Kadangi esame maža valstybė, privalome net tik turėti aiškią strategiją, bet ir imtis inovatyvių jos įgyvendinimo priemonių, kad Lietuva būtų trokštama kryptis užsienio talentams.
Todėl Lietuvos politikams norisi palinkėti ne fragmentiškai kaitalioti užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančius įstatymus, siekiant trumpalaikių politinių dividendų, bet susitelkti į visapusiškos migracijos strategijos kūrimą ir jos įgyvendinimą. Toks dokumentas turėtų tapti ilgalaikiu visų politinių jėgų susitarimu, kuriuo būtų nustatytos aiškios kryptys, kaip Lietuva valdo ir integruoja imigraciją, užtikrina savo demografinį, ekonominį ir socialinį tvarumą.
Migracija nėra laikinas reiškinys – ji yra nuolatinė globalių procesų dalis, turinti įtakos šalies saugumui ir identitetui. Todėl jai turėtų būti skiriamas toks pat strateginis dėmesys kaip ir valstybės gynybai: tai klausimas ne tik apie sienų kontrolę, bet ir apie valstybės ateities viziją. Tik suvokus migraciją kaip ilgalaikės plėtros prioritetą Lietuva galės formuoti nuoseklią, prognozuojamą ir visuomenei priimtiną migracijos politiką.
