2016-03-11 20:03

Utenos aklagatvis XXI amžiuje

Gyventojų Utenoje pradėjo gausėti septintajame dešimtmetyje, kai naujų darbo rankų prireikė naujoms pramonės įmonėms – „Utenos trikotažui“ (1967 m.), Utenos mėsos kombinatui (1975 m.), Utenos pieno kombinatui (1977 m.), Utenos vaisvandenių gamyklai (1977 m.) ir kt. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Gyventojų Utenoje pradėjo gausėti septintajame dešimtmetyje, kai naujų darbo rankų prireikė naujoms pramonės įmonėms – „Utenos trikotažui“ (1967 m.), Utenos mėsos kombinatui (1975 m.), Utenos pieno kombinatui (1977 m.), Utenos vaisvandenių gamyklai (1977 m.) ir kt. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
„Ir tuomet dirbome Lietuvai“, – sako daugelio gyvų senjorų išmintis. Per pokario dešimtmetį laimėję jau slaptąjį karą prieš nepriklausomą valstybę tarybiniai nugalėtojai ėmė kurti naują šalį ir jos istoriją.

Šeštąjį XX a. dešimtmetį pradėtas formuoti rajonų centrų tinklas turėjo tapti naujos tarybinės liaudies stuburu. Ir šiandien Lietuvos provincija išties pjauna šių pastangų derlių – rajonų centrai miršta ne tiek dėl emigracijos, kiek dėl nesugebėjimo ištrūkti iš tarybinių mitų sukurtų mąstymo kalėjimų.

Tarybų Sąjungai išsivadavus iš Stalino kulto liko klausimas, kaip turėtų plėtotis tarybinė visuomenė. Intensyvi ūkio industrializacija vertė ieškoti naujų sąjunginių ir respublikinių teritorijų planavimo sprendimų. Ne tik Tarybų Lietuvai reikėjo atsakyti į klausimą, kurias pramonės šakas tikslinga plėtoti, kaip išdėstyti naujas įmones. Kartu reikėjo efektyviai išnaudoti nacionalizuotus ar dar per karą užgrobtus gamybinius pajėgumus.

52795
130817
52791