Kas šiandien išlaiko Gariūnus
„Kažkiek dar laikosi ši rinka. Bet laikosi tik dėl to, kad turgavietė čia dar nuo 1989 m.“, – tendencijas vertina Ramūnas Šeduikis, didžiausios Lietuvoje Gariūnų turgavietės valdytojas.
Rinka – deficitas
Ponas Šeduikis skaičiuoja, kad praėję metai buvo pirmieji nuo 2010 m., kai Gariūnų verslo parko valdytojai skaičiavo smukusią apyvartą. 2016 m. gauta 1 mln. Eur mažiau pajamų nei 2015 m.
Kaip lūžio tašką, kai rinka ėmė trauktis, p. Šeduikis įvardija 2014-uosius, euro įvedimo šalyje metus.
„Emigracija vyko ir anksčiau, ji sistemingai vyksta. Be emigracijos, veikia mažėjanti perkamoji lietuvių galia, stiprėjanti Lenkija. Rinka – šiandien mums didžiausias deficitas ir ji traukiasi. Traukiasi visose Baltijos valstybėse. O už sienos – Lenkija. Į ją mes su šiandienine ekonomine politika abiem kojomis neįžengsime. Štai Lenkijoje, pasakojo ką tik iš ten grįžę kolegos, turguose ir parduotuvėse pasirodė mūsų gamintojų produkcija mažesnėmis kainomis nei Lietuvoje (2016 m. Lenkijai teko 6,2% viso mūsų mėsos ir mėsos produktų pramonės eksporto, 2015 m. – 3,28%, – VŽ). Tiesa, įtakos tam turi ten galiojanti PVM lengvata ir zloto kursas, bet neatmesčiau ir didesnių prekybininkų pelno maržų Lietuvoje“, – sako p. Šeduikis.
Todėl jis įsitikinęs, kad smulkiuosius prekeivius vienijantys Gariūnai išgyvens mažėjančios rinkos sąlygomis, jei tik elgsis tinkamai, nes jie turi visas galimybes mažinti kainas: „Stambieji prekybos tinklai nebeturės kur trauktis ir numirs, o mes suremsime pečius ir tikrai išgyvensime. Tai esminis konkurencinis pranašumas – esame pranašesni už stambųjį verslą, nes mums nereikia maksimalių pelnų kaštams padengti. Jei regime, kad situacija prastėja, turime užtektinai vietos mažinti: prekeiviai – prekių kainas ir nuomojamų vietų skaičių, mano įmonės – plotų nuomos kainas. Bet jei nereikia, ieškome, kaip sukaupti lašinių.“
Gariūnus valdo ir prekybos plotus prekiautojams nuomoja trys tarpusavyje susijusios uždarosios akcinės bendrovės – „Jurgena“, „Posūkis“ ir „Geruda“. Pagrindinis jų akcininkas ir valdybos pirmininkas yra p. Šeduikis. (Tęsinį skaitykite po infografiku).
infogr.am::prekyba_gariunu_imoniu_finansinai_duomenys
Išlaiko kaimynai
Ponas Šeduikis nurodo, kad šiandien Gariūnus daugiausia išlaiko smulkieji prekeiviai iš valstybių kaimynių: apie 60% prekių iškeliauja į Latviją ir Estiją, kiek mažiau – į Baltarusiją. Jei neliktų šios rinkos dalies, į verslo parko vartus pasibelstų sunkmetis.
„Anksčiau estai ir latviai nupirkdavo 80% prekių, dabar – 60%. Daugiausia sumažėjo latvių dalis, – aiškina p. Šeduikis. – Be to, pagerinę infrastruktūrą, pritraukėme didesnį vietinių, t. y. lietuvių, srautą. Jaunimas čia nesilankė, kai stovėjo baisūs kioskai. Ateidavo tik žemiausių pajamų pirkėjų grupė. Kai pastatėme pastatą, atsirado brangesnių ir įvairesnių prekių grupė, orientuota į Lietuvos rinką ir miestiečių poreikius.“
Atitinkamai pagal pirkėjų grupes turgavietėje skirstomos ir prekių kategorijos. Latviai ir estai perka pigesnes, lietuviai renkasi brangesnes. O dar išrankesni, sako p. Šeduikis, yra baltarusiai.
Prekybininkams leidžia prekiauti nemokamai
Šiandien p. Šeduikio rūpestis – baigti maisto turgaus įrengimą. Atidarytas prieš trejus metus, jis kol kas – apytuštis.
„Trečius metus prekeiviams leidžiu nemokamai čia prekiauti – kad tik sukurčiau patį geriausią maisto turgelį, koks gali būti, švarų ir tvarkingą, kad vilniečiai čia plūstų pirkti šviežio, kokybiško maisto. Tačiau niekas čia neina, niekam čia neįdomu“, – pripažįsta jis.
Dalis rūsio, kuriame įrengtas maisto turgus, beveik 3.000 kv. m, – užtverta nenaudojama teritorija. Ponas Šeduikis atskleidžia, kad tai – nesėkmingas bandymas įrengti amatų zoną: „Kas čia eis prekiauti, kai šalia esanti maisto zona – apytuštė.“
Bet rankų patikina nenuleidžiantis: prieš 4 mėnesius atidarė Gariūnų mėsos cechą su prekės ženklu „Garų mėsa“. Investicija siekė 1 mln. Eur, o pagrindinė nuosavo cecho mintis – užtikrinti, kad smulkieji maisto turgaus verslininkai neužkeltų kainų savo gaminiams, ir taip pirkėjai būtų ne atbaidyti, o pritraukti.
Sukaupę lašinių
Šiuo metu, p. Šeduikio skaičiavimu, Gariūnuose dirba apie 3.000 prekybininkų (bendras užimtumas siekia apie 70%), o prieš kelerius metus jų buvo 5.000.
„Bet reikėtų skaičiuoti užimtas prekybos vietas, o ne žmones, – pabrėžia jis. – Nes turgavietėje prekiauja šeimos, o dažnai ir ištisos kartos. Tad jei šeima anksčiau turėjo tris prekybos vietas, šiandien ji turi dvi ar vieną. Arba vėl, jei pamatė, kad geriau persikelti į pastatą ir pardavinėti estams bei latviams, paliko „Jurgenos“ geltonuosius paviljonus ir pastaroji įmonė jau skaičiuoja sumažėjusią apyvartą. Apskritai, sąžiningai pasakysiu, sumažėjo smulkiųjų prekybininkų, tačiau nedaug. Ilguoju laikotarpiu situacija stabiliai tvirta – ir tai dėl to, kad esame regioninis turgus.“ Visą straipsnį apie tai, kaip šiandien laikosi Lietuvos turgavietės, skaitykite ČIA.
