R. Danielius apie „Light Conversion“: mums būtina ieškoti ko nors naujo

Prieš kelerius metus, per pandemiją, vienas mano pašnekovų svarstė, kad biotechnologijų sektoriui susiklostė palankios aplinkybės: yra naujų išradimų, startuolių, pajėgių įmonių kaip „Thermo  Fisher Scientific Baltics“. Ir paklaustas, gal aplinkybės palankios ir lazerių sektoriui, atsakė, kad trūksta vieno iš komponentų – išradimų, kuriuos būtų galima pritaikyti. Kaip vertintumėte tokius pasvarstymus?

Ir taip, ir ne. Lazeriai – toks nišinis produktas. Tai nėra plataus vartojimo prekė, jo nereikia kiekvienai šeimai, jeigu nelaikysim tokiais kompaktinių diskų grotuvo ar panašių gaminių. Tai įrankis. O tokie lazeriai kaip mūsų – įrankis, kurį naudoja kompanijos, gaminančios sudėtingus, delikačius dalykus. Arba – mokslininkai, tiriantys įvairius procesus. Ir ta rinka auga, o mūsų ta nedidelė niša yra vienas greičiausiai dabar augančių sektorių. Kadangi atsiranda vis naujų pritaikymo būdų, elektronika mažėja, su ja reikia elgtis vis delikačiau, tai mums padeda.

O Lietuvos mokslas juda pirmyn, išradimų daugėja, ar jaučiate tai?

Kai kas sako, kad dėl mūsų įmonės, skirtingai nei daugelyje Europos šalių, stojančiųjų į Fizikos fakultetą nemažėja. Yra Fizinių ir technologijos mokslų centras, kuriame vyksta daug tyrimų. Ir su kuriuo dabar bendradarbiaujame, bandydami pasigaminti kai kuriuos mums kritinius komponentus. Gal visuomenė mažiau žino apie šiuos dalykus, nes „Panorama“ paprastai papasakoja apie kasdienius įvykius, kultūrą ar sportą, kaip kokia nors bendruomenė protestuoja prieš kokios nors kompanijos darbą. Visi mūsų darbai nušviečiami retomis progomis.

O lazerių sektorius turėtų būti viena iš prioritetinių šalies ekonomikos krypčių? Jeigu taip – kokią paramą jam turėtų teikti valstybė, kad jis sparčiau vystytųsi?

Nesu tikras, kad parama paspartintų sektoriaus plėtrą. Kartais tai padeda. Apie 2000 m. mes gavome šiokią tokią paramą, kuri padėjo, kuriant naują produktą, einant į gana mums nepažįstamą sritį. Per įvairius mokesčius tą paramą, matyt, jau grąžinome daugiau negu dešimteriopai. Tačiau labai reikėtų žiūrėti, kad parama būtų išnaudojama protingai.  

Lazeriai nėra ta sritis, kuri galėtų smarkiai ištempti visą šalies ekonomiką. Didžiausios pasaulinės kompanijos turi kelių milijardų apyvartą. Mes esame maži. Tačiau Lietuvos problema ne ta, kad esame maži, o kad tokių kaip mes yra mažai. 

Tiesa, dygsta naujų daigų, pavyzdžiui, susijusių su kosmosu, nes būtina ieškoti ko nors naujo. Lazeriai, netgi mūsų ultratrumpųjų impulsų lazeriai, pasaulyje gyvuoja jau apie 60 metų, apie 50 metų aš pats dirbu toje srityje. Todėl būtų gerai suradus ką nors naujo.

O kalbant apie biotechnologijas – tas sektorius nepalyginamai didesnis ir jame veikiančios kompanijos daug didesnės nei tos, kurios dirba su lazeriais.

Dvarčionys, kažkada žinoti kaip keraminių plytelių gamybos vieta, dabar užleidžia vietą aukštųjų technologijų pramonei. Kas šiuo metu Dvarčionyse vyksta ir kas, planuojama, dar bus?

Geras klausimas. Žinia, „Light Conversion“ stato po pastatą maždaug kas 4 metus. Kol kas pastatyti 3 pastatai, ketvirtas – brėžiniuose. Toliau matysim. Jeigu atitiks taip, kad prisijaukinsim kokį nors briedį, naują užsakovą, ir reikės plėsti gamybą, tuomet „Light Conversion“ gali užimti papildomą plotą. Bet galvojame, ką ten daryti. Tai patogi vieta vystyti technologijas, nes 5 minučių atstumu yra du universitetai ir mums tai strategiškai patogi vieta, nes studentai nuo antro ar trečio kurso gali lengvai atvažiuoti ir pradėti dirbti. Mes jiems padedame su kursiniais ir diplominiais darbais, disertacijomis. Vieta turi pranašumų, bet reikia gero strateginio plano, kaip ją išvystyti.  Juk nesame nekilnojamojo turto vystytojai. Užtat bandome dabar rasti žmonių, kurie padėtų mums tai padaryti.

Bet toje teritorijoje, jei neklystu, jūsų įmonė nėra vienintelė?

Dalį teritorijos užėmė „Eksma Optics“, pasistatė naują pastatą. Ir kol kas viskas. Jeigu ten atsirastų įrengtos patalpos, norinčių, manau, būtų. Tiesa, Visoriuose yra patalpų, kur naujos kompanijos gali kurtis, ten irgi gana stiprus aukštųjų technologijų centras. Savanorių prospekto pabaigoje, kur buvo Fizikos institutas, yra „Ekspla“. Taigi Vilniuje yra gana rimta ekosistema, apimanti ne tik lazerius, bet ir įvairią optiką.  

Neslėpsiu, kad mačiau projektinius „Light Conversion“ pasiūlymus, kuriuose rašoma apie statinį, kuriame numatoma apie 500 darbo vietų. Tai būtų beveik dvigubas įmonės augimas, vertinant pagal darbo vietas. Gal šis projektas susijęs su Taivane prieš metus atidaryta Lietuvos lazerių laboratorija?

Nesakyčiau taip. Taivano rinka nėra labai didelė, ir kol kas nesupratome, kaip patekti į didžiąją puslaidininkių pramonę – mūsų lazerių, galima sakyti, joje beveik nėra.

Dabar mūsų gamyba labai smarkiai diversifikuota. Tai reiškia, kad pardavimai didžiausiam mūsų klientui neviršija 5%. Tai nepatogu, nes tenka gaminti skirtingus dalykus, bet saugu. Nes jeigu iškrenta klientas, kuriam pardavimai sudaro 30%, jau problema. Ir sudėtinga pasakyti, kam mes parduodame, nes gali parduoti lazerį Šveicarijai, o jis atsidurs kur nors prie Ramiojo vandenyno. 

Tai tie 500 naujų darbo vietų būtų skirta kam? Kada preliminariai planuojate pradėti ir baigti statybas?

Matote, šiemet nusimato geras pardavimų augimas, bet reikia žiūrėti į priekį, kas bus, nes sektorius nėra absoliučiai stabilus, augimas nėra garantuotas 100%. Bet turime būti pasiruošę, nes ne vieną kartą taip atsitiko, kad turėjome galimybę gauti stambų užsakymą, bet neturėjome galimybės jo įvykdyti per gana trumpą laiką. Todėl norime ruoštis – žiūrėsime, kaip viskas vyksta. Mums reikia pereiti visas formalias procedūras, kurios užtrunka porą metų. Tuomet ir matysim, pradėti statybas ar ne.

Kol kas rezervą dar turime, galime plėsti gamybą su esama infrastruktūra. Tačiau turime būti pasiruošę.

O tai būtų tik gamyba? Ar plėstumėte ir mokslinę-tiriamąją veiklą?

Mokslinė-tiriamoji veikla nuo gamybos neatskiriama, ji turi vystytis bent jau proporcingai, jeigu ne daugiau. Ieškome gerų idėjų. Žinoma, galima daryti tai, ką daro kiti, bet tai nėra taip įdomu. Ir, esant trečiu žaidėju, būna sudėtinga. Mes dabar išsikovojame pozicijas, kad esame bent jau antras tiekėjas, nes daugelis rimtų klientų ieško mažiausiai dviejų tiekėjų. Svarbiausias dalykas, kurį sukūrėme per tuos trisdešimt metų, – reputacija. Nemokame reklamuotis, bet patyliukais pakeičiame tuos, kurie garsiai šaukia, o jų produkcija pasirodo nepatikima.

Tai kada „Light Conversion“ galėtų užimti visą buvusią „Dvarčionių keramikos“ gamyklos teritoriją?

Geras klausimas. Atsakymą ir aš norėčiau žinoti (juokiasi). Gerai yra tai, kad mes turime rezervą plėtrai.

O Dvarčionių istorija prasidėjo taip, kad amžiną atilsį profesorius Algis Piskarskas pamatė laikraštyje skelbimą, kad išnuomojamas plotas. Nuvažiavo mūsų žmonės pažiūrėti, pamatė, kad vanduo pro stogą bėga. Šiek tiek su pesimizmu išsinuomojom tas patalpas. Ir nusipirkome sklypą Galgiuose (Vilniaus rajonas – VŽ), ten galvojome ką nors pasistatyti, bet vietos bendruomenė sukilo. Sako, lazeriai, radiacija – ne, jokiu būdu. Ir jiems už tai reikia padėkoti, nes tokia vieta gamyklai būtų buvusi daug prastesnė.

Tuomet ieškojome kitos vietos. „Dvarčionių keramikos“ reikalai krypo ne į gera, jie buvo pasiruošę parduoti vieną pastatą ir tai padarė. O paskui įvyko taip, kad mes įsigijome visą jų teritoriją.

2021 m. į bendrovę „Light Conversion“ įsileidote, kaip tuomet buvo teigiama, strateginį investuotoją – Nyderlandų įmonę. Gal dabar galite pasakyti, kam to reikėjo ir ką tai davė?

Aš nemanyčiau, kad jie yra strateginiai investuotojai. Strateginiai investuotojai „paima“ viską arba beveik viską. O jų politika kitokia. Jie paprastai perima 20–30% akcijų, investuoja į brandžias, patikimas kompanijas.

O taip įvyko, nes ilgametis „Light Conversion“ vadovas Algirdas Juozapavičius iš pradžių nutarė pasitraukti iš pareigų, o paskui iš kompanijos dėl šeimyninių aplinkybių. Mes ieškojome, ką surasti vietoj jo. Lietuvoje tai padaryti būtų sudėtinga. Mums nesinorėjo finansinio investuotojo – tokių, kurie būtų norėję nupirkti, 5 metus palaikyti akcijas ir paskui parduoti brangiau, buvo daugybė.

Šie investuotojai naudoja ne skolintus, o nuosavus pinigus. Jie pasiruošę būti ilgai, auginti kompanijos vertę.

Ar jie atėjo į įmonę su žiniomis?

Jie atėjo su plačiais ryšiais Europoje, yra investavę į gana daug kompanijų, kurios kartais dirba gretimose mums srityse. Be to, jie pažįsta žmonių, kurie žino, kaip auginti bendroves, padeda pertvarkyti struktūrą, kuri būtų tinkama didelei įmonei, ne šeimyninei, kokie buvome gal 15 metų. Tai naudinga.

Norinčių pirkti bendrovę ar jos dalį yra? Ar tikimybė, kad ji bus perduota į kitos stiprios kompanijos rankas? Gal yra ir kitų akcininkų, kurie norėtų pasitraukti?

Visą laiką gauname pasiūlymų. Bet kol kas akcininkai pasitiki kompanija ir tiki, kad jos vertė augs ir toliau, kaip augo per pastaruosius dešimtmečius.

Sakykite, kaip jūs linkęs save apibūdinti – esate labiau mokslininkas ar verslininkas?

Verslas niekada nebuvo mano sportas. Esu kažkas tarp mokslininko ir inžinieriaus. Nuo vaikystės mėgau įvairius mechanizmus, mano tėtis buvo toks pats. Išmokau dirbti su metalu ir vėliau tai labai pravertė, kai pradėjome gaminti gyvus, veikiančius daiktus, – universitete tų dalykų nemoko. Moku dirbti įvairiomis staklėmis. Ir dabar turiu personalines skaitmenines stakles.

O verslas – dirbant su žmonėmis mąstymas supanašėja: svarbu padaryti gerą daiktą, o norinčių jį įsigyti dažniausiai atsiranda. O kaip turi atrodyti geras daiktas mūsų srityje, tais laikais jau turėjome supratimą, nes prieš įsteigiant kompaniją universitete buvau išdirbęs dvidešimt metų. Užsiėmiau tais dalykais, kuriems vėliau darėme įrankius. Tad supratimas, ko žmonėms reikia, buvo.

Jūs ir šiandien kasdien vaikščiojate į darbą?

Taip. Kol kas nieko įdomesnio gyvenime nesuradau.

Turint galvoje sudėtingus kai kurių gamybininkų plėtros projektus ir jūsų patirtį Galgiuose, kaip jums pavyksta susikalbėti su vietos bendruomene?

Su dvarčioniškiais, manyčiau, santykiai gerai, bendruomenė gana supratinga. Padėjome mokyklos stadioną sutvarkyti, dar kai ką. Dvarčionyse mes nematome problemų, juolab kad ten jau buvo gamykla ir jos gamyba buvo daug taršesnė nei mūsiškė.

Galgiai – kaimas, žemės ūkio paskirties žemė, statomi gyvenamieji namai. Mūsų gamyba švari ir tikrai nieko blogo nebūtų. Bet kai kažkurią žiemą nuvažiavau į Galgius, ten tvyrojo anglių kvapas nuo šildomų senų namų. Mūsų gamybai ten nebūtų gerai.

Jūs investavote į dronų gamintoją „Granta Autonomy“. Kuo patraukė šį įmonė? Juk prieš įdėdamas pinigus domėjotės, dėl ko ji stipri, kokios jos perspektyvos? 

Čia aš veikiau šiek tiek ne savo galva, man patarė tai padaryti Dominykas Vizbaras, vienas iš trijų brolių Vizbarų, kurių viena veiklos sričių yra gynyba. „Grantos“ direktorius atvažiavo, parodė savo lėktuvėlį, pamačiau gana gudrių tokių, įdomių sprendimų ir nutariau juos paremti. Tada dar nežinojome, kad jie gaus didelį užsakymą („Granta Autonomy“ gavo 1 mln. Eur Krašto apsaugos ministerijos bepiločių gamybos užsakymą – VŽ).

O tuomet, kai investavote į brolių Vizbarų įmonę, turėjote minčių, kad jie pasuks į gynybos pramonę?

Tuomet ne. Jie turėjo kitokių idėjų, tokių gana aukštai skrendančių. Ne viskas pasiteisino. Bet jie patys yra aktyvūs šauliai, pamatė tam tikrą nišą, kur galėtų prisidėti savo žiniomis ir technologijomis. Ir jie yra tie, kurie mokosi patys ir gali išmokyti kitus. To ir reikia naujai gamybai.

Ar „Light Conversion“ dirba su gynybos pramonės įmonėmis, turi ryšių?

Kiek aš žinau, ne. Gal kas nors iš mūsų lazerių yra naudojami gamyboje. Tačiau tiesioginio taikymo dar niekas nesugalvojo. Esu skaitęs apie vieną projektą JAV, kur galingi lazeriai, tokie kaip mūsų, labai trumpų impulsų, būtų naudojami prieš dronus. Bet veikiau ten buvo bandymas prasimanyti pinigų, o ne ką nors realaus padaryti.

Elektronikos gamybai mūsų lazeriai gali būti naudojami, tik anaiptol ne visuomet žinome, kam tiksliai jie yra naudojami.

Mūsų lazeriai skirti delikačiam poveikiui, kariniam taikymui poveikis turi būti kitas.

Ir pabaigoje – ar buvote kada nustebęs, sužinojęs, kam panaudojamas jūsų įmonėje pagamintas lazeris?

Kai ką pardavėjai papasakoja. Pavyzdžiui, kraujagyslėms naudojamų stentų, telefonų gamyboje. Nežinau, ar patys naujausi telefonų modeliai gaminami naudojant mūsų lazerius, nes pastaruoju metu didelių užsakymų iš jų gamintojų neturėjome. Bet anksčiau žinojome, kad kai kurie elementai gaminami su mūsų lazeriais ir tai gali būti ateityje.