„Vot, tak, Litak-tak“. Kaip Vyriausybė rusišku stiliumi sunaikino didžiausią Lietuvos gynybos sektoriaus įmonę

Ar gali nutikti taip, kad Lietuvos institucijos pastangomis paralyžiavus bendrovės veiklą Lietuvoje, tos bendrovės užsakymų kontrolę perima kitos valstybės, tegu ir draugiškos Lietuvai, įmonė? Ar gali būti taip, kad Lietuvos institucija, kurios pareiga rūpintis Lietuvos valstybės ir žmonių saugumu, iš tiesų rūpinosi svetimos valstybės interesais, o Lietuva prarado eksporto pajamų, darbo vietas ir mokesčius?

Spręskite patys.

Pradžia

Kai „LiTak-Tak“ 2009 metais kūrėsi Lietuvoje, bendrovės akcininkų – Ukrainos piliečių -  motyvai buvo aiškūs – verslui reikėjo stabilios, prognozuojamos ir aiškiomis žaidimo taisyklėmis besivadovaujančios šalies, kurioje būtų galima kurti gamybos ir mokslinių tyrimų bazę. Atrodė, kad Lietuva tam puikiai tinka – draugiška, principinga, ir nuolat kartojanti, kad investuotojams čia visiškai saugu.

Įmonė įsikūrė netoli Vilniaus esančiame Keturiasdešimties Totorių kaime. Verslas sekėsi puikiai – per kelis metus „LiTak-Tak“ tapo didžiausia Lietuvos gynybos sektoriaus bendrovė. Sėkmę lėmė pats verslo modelis – „LiTak-Tak“ modernizavo ir tobulino dar sovietmečiu sukurtas oro eismo valdymo sistemas bei radiolokacinę įrangą, kuri turėjo paklausą Artimųjų Rytų, Afrikos, Lotynų Amerikos, Azijos šalyse, taip pat JAV, Suomijoje ir kitose NATO šalyse.

„LiTak-Tak“ akcininkai ir vadovai puikiai žinojo, kad karinės įrangos gamyba  yra labai specifinė ir civilizuotame pasaulyje itin griežtai reguliuojama veikla. Dėl to, kad kontrolė bus labai griežta nebuvo jokių abejonių. Maža to, nuolatinė priežiūra ir atskaitomybė buvo netgi pageidautina tam, kad niekam nekiltų klausimų dėl veiklos teisėtumo ir skaidrumo – tik tokiu būda galima tapti NATO valstybių karinių pajėgų tiekėju.

Kontrolė išties buvo geležinė. Atskirus įmonės veiklos elementus kontroliavo:  Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Ekonomikos ir inovacijų ministerija, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Policija. Valstybės institucijų leidimų reikėjo kiekvienoje grandyje – pradedant karinės paskirties žaliavų ir dalių importu, baigiant gamybos procesais, rinkomis ir konkrečiais pirkėjais. LiTak-Tak pagamintą įrangą įsigyjantys asmenys privalėjo atitikti Lietuvos nacionalinio saugumo interesus bei nekelti abejonių strateginių prekių kontrolę prižiūrinčioms institucijoms, kitaip tokiai įrangai išvežti nebūtų išduotos eksporto licencijos. Lygiai tokia pati griežta priežiūra vykdoma ir įsigyjant karinės paskirties komponentus, skirtus karinės įrangos gamybai.

Sėkmė

„LiTak-Tak“ sėkmė buvo užprogramuota ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Pasaulyje labai nedaug specialistų, puikiai pažįstančių, ar, juolab, gebančių tobulinti įrangą, kurią modernizavo ir kūrė įmonė. Dėl produkto specifikos, rinkos augimo tikėtis sunku, tačiau ir konkurencija labai menka, todėl aktyviai veikdama, dalyvaudama tarptautinėse gynybos sektoriaus parodose, bendraudama su potencialiais pirkėjais, „LiTak-Tak“ netruko susikurti patikimo ir kvalifikuoto partnerio reputaciją.

Vos per keletą metų „LiTak-Tak“ tapo neabejotinu Lietuvos gynybos sektoriaus lyderiu, o jos  pajamos  2018 metais viršijo 36 mln. eurų. Įmonės pagaminta įranga keliavo į Izraelį, Ukrainą, Egiptą, Angolą, Zambiją, Gruziją ir kt., o vienas iš didžiausių „LiTak-Tak“ pirkėjų  - JAV Karinės oro pajėgos – pripažino įmonę patikimu partneriu.

Per beveik 12 metų veiklos laikotarpį įmonė papildė Lietuvos biudžetą daugiau nei 9,5 mln. eurų sumokėtų mokesčių, o darbuotojams mokami atlyginimai buvo gerokai didesni nei vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje.

„LiTak-Tak“ 2017 m. buvo apdovanota „Lietuvos eksporto prizu“. Įdomu tai, kad tais metais didžiąją eksporto dalį sudarė tiekimas į Angolą... vėliau tapęs vienu iš dviejų faktorių, kuriais remdamasi valstybė sustabdė „LiTak-Tak“ veiklą.

Tačiau svarbiausias laimėjimas buvo faktas, kad vienas pirmųjų „LiTak-Tak“ klientų buvo JAV Karinės oro pajėgos, ir bendradarbiavimas bei įrangos tiekimas vyko iki pat Vyriausybės nutarimo, taip pat tai, kad „LiTak-Tak“ nesusilaukė jokių Lietuvos priežiūros institucijų priekaištų.  Per 12 metų veikos laikotarpį įmonei buvo išduota daugiau nei 150 eksporto, importo ir tarpininkavimo licencijų. Procesas vyko sklandžiai, kol 2019 metų pabaigoje leidimų ir licencijų išdavimo mechanizmo dantračiai pradėjo strigti.  Valstybės saugumo departamentui vis kildavo papildomų klausimų, tačiau bendrovei atrodė, kad tai tėra tarnybų veiklos specifikos apraiškos.

Licencijos, be jokių išlygų, buvo gautos ir sandoriams, kuriuos 2020 vasarą ėmėsi nagrinėti Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija (Komisija). Atrodė, kad tai tėra formalumas.

Pabaiga

Komisijos sprendimas apstulbino visus. Atrodo, net ir pačią Komisiją, nes nepaisant to, kad formaliai buvo įvardinti sandoriai, kurie neatitinka nacionalinio saugumo interesų, „LiTak-Tak“ atveju buvo priimtas unikalus sprendimas – pati įmonė buvo pripažinta keliančia grėsmę. Kitaip tariant – nuolat tų pačių spectarnybų tikrinta bendrovė staiga pavirto grėsme. Komisijos nariai ne ypač ir slėpė, kad toks sprendimas buvo priimtas remiantis Valstybės saugumo departamento siūlymu, o apie VSD spaudimą „kažką daryti su „LiTak-Tak“ jau anksčiau buvo užsiminusios kitos valstybės institucijos. 2020 metų spalį Vyriausybė, remdamasi Komisijos išvada, priėmė atitinkamą nutarimą ir ... viskas. „LiTak-Tak“ nustojo kvėpuoti.

Ir tai nėra kažkokia metafora – Komisijos sprendimas neleido įmonei pirkti, parduoti, užbaigti pradėtų sutarčių ar dalyvauti viešuosiuose pirkimuose,  neleido išvežti nuosavybės teise turimos įrangos net ir Bendrovės akcininkui. Laimei, skųstis teismui niekas nedraudžia, todėl „LiTak-Tak“ taip ir padarė, tačiau teismo girnos sukasi lėtai, o verslas miršta greitai. Jau 2020 metais „LiTak-Tak“ paniro į nuostolius, ir didžiausios Lietuvos gynybos sektoriaus įmonės tiesiog nebeliko.

Prie kritusio liūto labai greitai susirenka maitvanagiai. Netrukus po Komisijos sprendimo atsirado net keli neaiškūs „problemų sprendėjai“, siūlantys „sutvarkyti reikalą“, įvardijant konkrečias atlygio sumas bei nurodant sąlygas: atsiimti skundą teisme, atleisti esamus vadovus, paskirti suderintą (neaišku su kuo) vadovą ir sudaryti sąlygas „jiems“ valdyti įmonės finansus. Visais atvejais, problemų sprendėjai puikiai žinojo įmonės veiklos ir Komisijos sprendimo aplinkybes. Tačiau įmonės vadovybė tokių „geradarių“ paslaugų atsisakė.

Po rinkimų pasikeitus valdžiai atsirado galimybė racionaliai pasikalbėti su nauja Vyriausybe ir išsiaiškinti, kokia šios absurdiškos istorijos kilmė ir kaip ją būtų galima civilizuotai užbaigti. Diskusija prasidėjo labai sėkmingai, valdžia pažadėjo iš naujo apsvarstyti „LiTak-Tak“ Komisijoje ir rasti išėjimą iš nežinia kieno rankomis sukurtos kebeknės.

Tiesa, Vyriausybės atstovai nedviprasmiškai pareiškė, kad už tai tikisi skundo atsiėmimo ir teisinio proceso užbaigimo. Suprasdama, kad tai gali būti paskutinis bilietas į laisvę, „LiTak-Tak“ nusprendė palaukti proceso pabaigos – atsiėmus skundą, tuo pačiu klausimu kreiptis į teismą nebebus galimybės.

Atrodė, kad diskusijai tai nesutrukdė ir abi šalys jau rengėsi taikiai užbaigti ginčą, bet paskutinę akimirką vėl nutiko neįtikėtinas dalykas – tarsi timptelėjus virvelę pasikeitė diskusijos tonas, o Komisija bendrovę antrą kartą pripažino kalta. Dėl to paties.

Tiksliau, dėl tų pačių sutarčių, kurios jau kadais buvo nutrauktos ir joks bendradarbiavimas su Komisijos nepasitenkinimą sukėlusiais užsienio subjektais nebevyko. Beje, tiems subjektams nebuvo taikomos jokios sankcijos, o „LiTak-Tak“ sandoriams su jais turėjo Ekonomikos ir inovacijų ministerijos išduotas ir eksporto ir importo licencijas.   

Post Scriptum

Analizuojant „LiTak-Tak“ istoriją nejučiomis peršasi palyginimas su pastarųjų savaičių aktualijomis. „Lietuvos geležinkelių“ skandalas labai aiškiai parodė, kad Lietuvoje  proporcingumo ir nacionalinio saugumo prioriteto principai taikomi selektyviai, priklausomai nuo bendrovių nuosavybės formos ir, greičiausiai, kontroliuojančių institucijų interesų.

Palyginkime: „LiTak-Tak“ per savo veiklos laikotarpį turėjo keletą iš anksto licencijuotų sandorių su įmone, kuriai nebuvo taikomos jokios sankcijos ir net ne pati įmonė, o jos partneris, VSD nuomone, turėjo riziką keliančių ryšių (nuosprendis: kelia grėsmę nacionaliniam saugumui), tuo tarpu „Lietuvos geležinkeliai“ nuolat ir intensyviai bendradarbiavo su pagrindine Baltarusijos režimo finansuotoja, kuriai taikomos JAV sankcijos (tik po politinio skandalo ir visuomenės spaudimo Komisija priėmė sprendimą, kad sutartis, neatitinka nacionalinio saugumo interesų). Akivaizdu, kad „LiTak-Tak“ nusižengimo svoris yra nepalyginamai mažesnis, o bausmė – nepalyginamai didesnė.

Nevienodas skirtingo svorio grėsmių (licencijuoti keli įrangos pirkimo sandoriai versus nuolatinis logistinis Baltarusijos režimo finansuotojo palaikymas net ir esant JAV sankcijoms) vertinimas tikrai neatspindi teisės viršenybės principo.

Iki šiol neaišku, kodėl „LiTak-Tak“ negali veikti ir įgyvendinti sandorių su NATO ir ES narėmis – valstybėmis. Kaip Lietuvos nacionaliniam saugumui gali pakenkti sutarčių su JAV, Suomijos karinėmis oro pajėgomis įgyvendinimas?

O tuo metu buvusius „LiTak-Tak“ partnerius ir sutartis jau baigia perimti kitos šalies gynybos sektoriaus eksportą kontroliuojantis valstybinis konglomeratas.

Kalbant apie „LiTak-Tak“, įmonės istoriją norisi lyginti su  F. Kafkos romano „Procesas“ fabula, tačiau pastarajame Jozefas K. suimamas ir malamas tarp nesuvokiamos ir beveidės valstybės girnų be jokio aiškaus motyvo ir tikslo. Tuo tarpu „LiTak-Tak“ istorijoje valstybė yra konkreti ir suvokiama, aiškus ir tikslas – įmonę sunaikinti. Kur kas sunkiau suvokti motyvus tų, kurie veikė prisidengdami Lietuvos vardu.  

Reklama užsakyta ir apmokėta UAB „LiTak-Tak“